Lietuvoje aktyviai diskutuojama apie jaunimo nedarbo problemą, į kurią atkreipti dėmesį paskatino Europos Komisijos pirmininko J. M. Barroso susirūpinimas jaunimo nedarbu ir pasiūlymas įkurti specialią darbo grupę šiai problemai spręsti.
Šiuo metu Lietuvoje kaip ir Latvijoje, Airijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Portugalijoje, Slovakijoje ir Italijoje jaunimo nedarbas viršija Europos Sąjungos vidurkį. Apie jaunimo nedarbą Lietuvoje ir galimus sprendimus „Laisvoji banga“ eteryje „Žinių ekonomikos forumo“ direktorius Edgaras Leichteris diskutavo su Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidente Loreta Senkute ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (ECOSOC) nare Indre Vareikyte.
„Jaunimo nedarbo problema mūsų šalyje nėra visiškai nauja, nes jau nuo 2009 metų jaunimo nedarbas ūgtelėjo daugiau nei du kartus (2008 m. – 12 proc., 2009 m. – 29 proc., šiuo metu – 32 proc.). Europos Sąjungoje jaunimo nedarbas siekia 21 proc., t.y. apie penki milijonai žmonių šiuo metu nedirba, didelė dalis ilgiau nei metus. EK pirmininko J. M. Barroso iniciatyva siekia padėti Lietuvai ir kitoms septynioms ES šalims, kuriose jaunimo nedarbas yra pats didžiausias, išspręsti šią problemą, skatina bendrauti su kitomis šalimis ir perimti jų patirtį“, - teigia Indrė Vareikytė.
Loreta Senkutė, LiJOT prezidentė, pasakoja, kad kol kas konkrečių sprendimų nėra, bet svarstoma apie mokestinių lengvatų pratęsimą jauniems žmonėms ir jų darbdaviams, vaučerių sistemos atnaujinimą, verslumo sistemų integravimą į mokyklas, socialinių projektų atnaujinimus, kurie galėtų padėti jauniems žmonėms įsijungti į mokymosi arba darbo rinką.
Sprendimai – idėjos, ambicijos, verslo kūrimas
„Norint išspręsti nedarbo problemas, universitetuose būtina ugdyti žmones, atitinkančius rinkos poreikius. Verslo aplinka ir paklausa kinta labai greitai, todėl universitetai turi prisitaikyti prie kaitos ir rengti specialistus, kurių atitinkamu laiku reikia labiausiai. Svarbu planuoti, kokių specialistų mums reikia ir kur, kaip galėsime juos užimti, kad rinkoje nebūtų vienos ar kitos krypties specialistų pertekliaus“, - akcentuoja L. Senkutė. I. Vareikytė pritaria, kad pagrindinė problema – švietimo sistema, kuri rengia specialistus nepasitarusi su darbo rinka, žmonės turi diplomą, bet ne reikiamą kvalifikaciją. Prognozuojama, kad iki 2020 m. aukštos kvalifikacijos darbo jėgos poreikis padidės 16 milijonų, o žemos kvalifikacijos darbo jėgos poreikis sumažės 12 milijonų darbo vietų. Todėl svarbu sugrąžinti žmones į ugdymo įstaigas ir kelti jų kvalifikaciją.
L. Senkutė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje visuomenė dar yra nusistačiusi verslo atžvilgiu ir dažnai verslininkas sulyginamas su vagimi – jei gerai gyveni, vadinasi, kažką apvogei ir gyveni iš kitų. Tad jeigu nepakeisime požiūrio į verslą ir verslumą, net ir aktyvūs žmonės neturės galimybių realizuoti savo idėjų. Verslumo ugdymas turi prasidėti nuo mokyklos, kad ją pabaigę jauni žmonės turėtų idėjų ir supratimo apie verslo sektorių.
Lietuvoje jaunimo nedarbas susijęs ir su mažai atlyginimais, nes daug jaunų žmonių nenori dirbti už nedidelį atlygį. I. Vareikytė teigia, kad situacija, kai jaunimas turi ambicijų ir nenori uždirbti mažai, gali būti panaudota verslumo skatinimui ir naujų darbo vietų kūrimui. Jaunimui reikia padėti ne tik gauti darbą, bet skatinti kurti savo verslą. Dar viena galimybė – tai savanorystė. Nevyriausybinės organizacijos ir verslo įmonės galėtų priimti jaunus žmones praktikai ar stažuotėms, kad jie pajustų, ką reiškia būti darbo vietoje, įgytų žinių ir įgūdžių. Didžiausia problema su ilgą laiką darbo neturinčiais žmonėmis, nes jie praranda socialinius įgūdžius ir ši karta jau pradedama vadinti prarastąja karta.
L. Senkutė pabrėžia, kad norint Lietuvoje sumažinti jaunimo nedarbą, reikia neatidėliotinai kalbėti apie verslumo ugdymą, mokestines lengvatas ir jų pratęsimą, galimybes patiems darbdaviams apmokyti jaunus žmones ir perkvalifikuoti pagal savo poreikius, taip pat – socialinę integraciją, kompetencijų ugdymą ir savanorišką veiklą.
