Sunkmetis gerokai apkartino verslininkų dalią, daugeliui jų teko ne tik atidėti plėtros planus, bet ir galvoti, kaip išgyventi. Nespėjusiesiems prisitaikyti prie naujų sąlygų likimas buvo dar negailestingesnis – privertė arba sustabdyti savo verslą, arba bankrutuoti.
Pradedančiųjų sumažėjo
Prie veiklą sunkinančių aplinkybių krizės metu prisidėjo ir didėję mokesčiai. Ne vienas Panevėžio verslininkas, nusivylęs nepalankia verslui situacija šalyje, svarsto galimybę išvykti iš Lietuvos.
Liūdnas tendencijas pastebi ir Panevėžio verslo konsultacinis centras, į kurį prieš sunkmetį su verslo idėjomis plūste plūdo panevėžiečiai. Dabar norinčiųjų pradėti verslą ir gauti konsultacijas apie jo perspektyvas ir galimybes sumažėjo per pusę.
„Pradedančiųjų, ketinančiųjų įkurti savo verslą sumažėjo 50 procentų, o verslo plėtros planų sumažėjo 80 procentų. Anksčiau įmonės norėdavo mokytis, rengti projektus, o dabar ateina tik į darbų, priešgaisrinės saugos kursus – tai yra tie dalykai, be kurių įmonės negali dirbti ir už ką jos bus baudžiamos. Mūsų paslaugų šiuo metu jiems nereikia“, – teigė Panevėžio verslo konsultacinio centro direktorė Akvilė Ramanauskienė.
Griebiasi šiaudo
Verslo konsultacinio centro darbuotojai pastebi ir naujų tendencijų – verslo idėjų tarsi skęstantys šiaudo griebiasi jauni panevėžiečiai, neturintys kuo susimokėti už studijas, arba tie miestiečiai, kurie prarado darbą.
„Pastebime tokią tendenciją: kuriantieji verslus arba turi labai daug pinigų, arba likę be nieko. Tačiau visiškai neturint pinigų verslo padaryti neįmanoma. Vien įregistruoti individualiai veiklai reikia bent 500 – 600 litų, o uždarajai akcinei bendrovei, be įstatinio dešimties tūkstančių litų kapitalo, dar reikia apie tūkstančio litų. Šios lėšos reikalingos vien registracijai, nekalbant apie lėšas veiklai pradėti“, – kalbėjo A.Ramanauskienė.
Net ir tiems, kurie verslo pradžiai neturi pakankamai lėšų, Verslo konsultacinio centro vadovė patarė nenuleisti nosies ir ieškoti tokių verslo nišų, kurioms nereikia didelių investicijų.
Kaip pavyzdys pateikiamas ūkininkai, kurie į daugiabučių namų kiemus jau daugelį metų kasryt atveža šviežio pieno. Toks verslo modelis, pasak A.Ramanauskienės, yra labai geras krizės metu.
„Dažnai pagalvoju, kad ūkininkus, veždavusius pieną į daugiabučių kiemus, smerkdavo. Buvo sakoma: pienas nešvarus, negeras. Tačiau per savo langą matau, kad prie pieno kasryt išsirikiuoja žmonių eilutė, vadinasi, tai gera paslauga ir gera prekė. Jeigu ji būtų bloga, pieno nepirktų – žmogaus neapgausi“, –samprotavo A.Ramanauskienė.
Neteisingas požiūris
Jeigu produkto kaina ar pati prekė netinka, pirkėjas jos neperka, jeigu tinka – jis stovi eilėje. Tokie, pasak A.Ramanauskienės, rinkos dėsniai nulėmė, jog pieno vežimo į daugiabučių namų kiemus paslauga Panevėžyje vis dar gyvuoja, tačiau ji stebėjosi, kad mieste taip ir neužgimė kitos panašios paslaugos.
„Stebiuosi, kodėl iki šiol niekas nepasiūlo duonos vežimo į namus paslaugos. Kodėl niekas nepaskambina ryte į duris, neatneša šviežios duonos ir nepasako: štai, ponia, jūsų „Palangos“ duona ir batonas. Iš šio verslo milijono neuždirbsi, bet tai, ką sumoku prekybos centre už duoną, galėčiau išleisti duonos pardavėjui.
Jis imdamas duoną iš bet kurios kepyklos gaus nuolaidą. Tokie verslai yra populiarūs užsienyje“, – užuominomis apie galimas nišas verslui Panevėžyje kalbėjo direktorė.
A.Ramanauskienė mano, kad įsitvirtinti smulkiesiems verslams trukdo ir visuomenėje vyraujantis įsitikinimas, kad verslininkas turi uždirbti daugybę pinigų.
„Tai yra savęs peržengimas. Vyrauja nuomonė, jeigu esu verslininkas, turiu uždirbti dešimtis tūkstančių. Važinėti geru automobiliu, pasistatyti namą. Daugelis sako: duokite man 100 tūkstančių, tada pradėsiu verslą, tačiau reikia pradėti nuo savęs peržengimo. Toks požiūris žlugdo smulkųjį verslą“, – teigė A.Ramanauskienė.
Verslo konsultacinio centro direktorė teigė, jog nieko smerktino, jei pinigus sunkmečiu verslininkai uždirba iš smulkių paslaugų, užuot įgyvendinę stambius, tačiau šiais laikais nerealius verslo projektus.
„Yra toks požiūris: kaip aš tai darysiu, ką kiti pasakys. Versle tokių dalykų negali būti, verslininkai turi mąstyti taip: moku gerai padaryti daiktą, moku suteikti paslaugą.
Tačiau ne ką mažiau svarbu mokėti parduoti. Nieko čia blogo. Jei žmogus turi aštrų liežuvį, jis gali parduoti bet kokias paslaugas“, – įsitikinusi A.Ramanauskienė.
Daugiau paramos
A.Ramanauskienės duomenimis, užsienyje imtis verslo ryžtasi kelis kartus daugiau žmonių nei Lietuvoje. Šios tendencijos siejamos ne tik su lietuvių neryžtingumu, bet ir su skirtingomis verslo sąlygomis Vakarų Europos valstybėse.
„Verslo pabandymui užsienyje yra daugiau paramos. Verslo paramos institucijos Vakarų Europoje yra kiekvienoje gyvenvietėje. Atėjus su beprotiška idėja, galima lengvai gauti informaciją, kur eiti ir ką daryti.
Galėtume padaryti daug daugiau darbų, suteikti informacijos, bet iš valstybės ir miesto turi būti skiriama daug didesnė parama. Ten galime pabandyti, surizikuoti.
Žmogui davė verslo pradžiai, jis pabandė, bet jam nepavyko.
Mes tokios galimybės pabandyti Lietuvoje neturime“, – apgailestavo pašnekovė.
A.Ramanauskienė mano, kad pradedantiems verslą lietuviams labai pagelbėtų didesnė valstybės parama. Pirmais metais sumažinusi mokesčius ar suteikusi finansinę pagalbą verslo pradžiai, valstybė esą vėlesniais metais per mokesčius investuotas lėšas atgautų su kaupu.
Naujos galimybės
Nepaisant ekonomikos sunkmečio ir didėjančių valstybės mokesčių verslui, A.Ramanauskienė nusprendusiesiems pradėti verslą siūlo nepamiršti ir valstybės suteikiamų galimybių. Kaip viena iš jų minima Darbo biržos teikiama parama verslą nusprendusiems įkurti bedarbiams.
„Jeigu žmogus su negalia arba vienas bedarbis įsteigė įmonę ir iš Darbo biržos priėmė kitą bedarbį, tai darbo vietai įkurti jis gali gauti iki 32 tūkstančių litų subsidiją. Yra viena sąlyga: 35 procentus turi prisidėti darbdavys. Tai yra ne žadami, o realūs pinigai. Neseniai viena jauna mergina įkūrė kavinę, o joje sukūrė darbo vietą virėjai, ir dabar ji perkasi visą įrangą. Už 20 tūkstančių litų kavinei įrangą jau galima nupirkti“, – papildomas galimybes vardijo pašnekovė.
Net ir ekonominio sunkmečio metu konsultacijų ir patarimų į centrą ateinantys panevėžiečiai savo būsimam verslui nestokoja fantazijos.
Kai kurie rezga mintis iš gyvatvorių padaryti labirintus ir juos kaip pramogą parduoti miestiečiams, kiti norėtų auginti žilvičius, kuriuos vėliau būtų galima naudoti ekologinio kuro gamybai. Realesniais vadinami labiau praktiški projektai – paslaugos namų bendrijoms, vejų šienavimas ar santechnikos darbai.
Keletas verslininkų yra susidomėję galimybe Panevėžio rajone statyti vėjo jėgaines. Tokių idėjų padaugėjo pastaruoju metu pakėlus elektros kainas. Elektros jėgainių verslas tampa vis labiau patrauklesnis ir dėl Lietuvos įsipareigojimų iki 2020 metų 20 procentų elektros energijos pagaminti iš alternatyvių energijos šaltinių.
Mantas Tomkūnas
