Jeigu dabartinę Lietuvos verslo situaciją palygintume su ta, kurią stebėjome prieš penkerius ar dešimt metų, pamatytume ryškių skirtumų. O bene ryškiausias iš jų būtų įmonių investicijos užsienyje. Kaip rodo Statistikos departamento sukaupti duomenys, 2005 metais Lietuvos tiesioginės investicijos užsienyje siekė 607,78 mln. eurų, 2010 metais – apie 1,6 mlrd. eurų. 2015-aisiais ši suma viršijo 2 mlrd. eurų.
Tokį pokytį galima aiškinti keliais aspektais. Pirma, Lietuvos rinka, palyginti su kai kuriomis užsienio valstybėmis, iš tiesų labai maža. Tad sparčiai augančios naujos įmonės arba paskolas grąžinusios ir papildomo kapitalo per 15-20 metų sukaupusios stambiosios senbuvės turi didelio potencialo investuoti ir plėstis tarptautiniu mastu. Antra, daliai įmonių teko peržiūrėti kruopščiai sudėliotus planus ir dairytis naujų rinkų po to, kai užsivėrė kaimyninė Rusijos rinka.
Kokios rinkos traukia Lietuvos verslą
Įsigijimų ir plėtros galimybių užsienyje ieškantys stambūs verslai pirmiausia žvalgosi į geografine, o tuo pačiu – ir kultūros prasme, artimesnes rinkas. Panašiai elgiasi ir su geopolitiniais iššūkiais tokiose valstybėse kaip Rusija ar Ukraina susidūrusios įmonės. Jos dažnai pirmiausia suka kaimyninės Latvijos ir kiek toliau esančios Estijos link. Lietuvos įmonių tiesioginės investicijos šiose šalyse praėjusiais metais atitinkamai siekė 11,4 ir 24,9 mln. eurų. Didesnė investicijų dalis – 28,6 mln. eurų – atiteko tik Švedijai ir iliustravo įmonių norus įsitvirtinti Skandinavijos šalių rinkoje. Tačiau investuojama ir įvairiose kitose valstybėse.
Stambieji verslai nevengia netgi viešai kalbėti apie savo tikslus plėstis konkrečiose šalyse ir konkrečiuose sektoriuose. Pavyzdžiui, prekybos tinklus valdančios įmonės užsimena ieškančios įsigijimų Lenkijoje ar Bulgarijoje, maisto gamintojai – besidairantys progų investuoti Švedijoje ir kitose Skandinavijos šalyse. Žingsniais į užsienį siekiama sukurti sinergiją tarp namų rinkoje veikiančio ir užsienyje perkamo verslo – kalbama apie papildomas rinkas pardavimams, tam tikrų žinių perkėlimą iš vienos šalies į kitą ir pan. Kitaip tariant, investuojama į pažįstamą sektorių ir siekiama, kad vykdoma plėtra sukurtų ir kuo didesnę pridėtinę vertę. Pastaraisiais metais Lietuvos įmonės užsienyje daugiausia investavo į nekilnojamojo turto operacijas, didmeninę ir mažmeninę prekybą, variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto veiklą.
Kultūriniai skirtumai ir patarėjų paieškos
Vis dėlto, kad ir kokia būtų artima rinka ar veiklos sektorius, į užsienį žengiančios įmonės susiduria su įvairiais iššūkiais. Tarp reikšmingiausių – ir kultūriniai barjerai, kurie ypatingai pajuntami Vakarų Europos šalyse. Ilgą laiką mūsų šalies verslininkai buvo laikomi ne visuomet nusipelniusiais pasitikėjimo. Nors per dešimtmetį ši nuostata pradėjo keistis, tačiau derėtis tiek dėl finansavimo su užsienio šalies banku, tiek ir dėl sandorio su užsienio įmonėmis, kartais vis dar būna nelengva. Ypač tais atvejais, kai plėtrą planuoja ne stambi ir gerai žinoma, o vidutinio dydžio įmonė.
Kaip pastebime aktyviai dirbdami su verslo įmonėmis, tokiais atvejais situaciją palengvina ir vietos, ir tikslinėje užsienio rinkoje veikiantis partneris – finansų institucija – galinti ne tik suteikti reikalingą kreditą, bet ir patarti kitais aktualiais klausimais, susijusiais su pačiu sandoriu ar netgi su kultūrine verslo aplinka pasirinktoje valstybėje. Bendradarbiavimą su tos šalies jurisdikcijoje veikiančiu banku kita derybų šalis įvertina kaip rimtą argumentą, padedantį įtvirtinti patikimą į rinką žengiančio verslo reputaciją. Vietos rinkoje veikiantis ir ją išmanantis partneris tarsi pabrėžia įmonės ir vykdomo sandorio rimtumą, užtikrina, kad visuomet bus veikiama atvirai, ir taip padeda toliau trinti vyravusius stereotipus.
Komentaro autorius – Dinas Petrikas, „Danske Bank“ Verslo bankininkystės tarnybos vadovas
