Prieš 24 metus Tauragės miesto centrą sudrebino kurtinamas sprogimas, per kurį nužudytas verslininkas į amžiną kapų tylą nusinešė šio mįslingo incidento priežastis.
1988–1989 metais Lietuvoje žmonės ėmė dingti be žinios. Vis dažniau pasigirsdavo atvejų, kai nerandama nei lavonų, nei menkiausių įkalčių, kurie leistų pradėti tyrimą.
Didžiąją dalį iki šiol dingusių asmenų sudarė paklausių prekių prekyba besivertę namudininkai, spekuliantai, turgaus prekeiviai, pirmieji kooperatininkai, nuosavą verslą pradėję verslininkai.
Tais lietuviško reketo klestėjimo metais informacijos apie prievartaujamus žmones buvo gana daug, tačiau retas jų ryždavosi kreiptis į teisėsaugą. Apie šias istorijas pakankamai plačiai esu rašęs antroje savo knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas”.
Susprogdintas gėlininkas
1989 metų gegužės 20-ąją Tauragės centre, ko gero, ir visoje pamažu iš sovietų gniaužtų besivaduojančioje Lietuvoje pirmąsyk buvo susprogdintas automobilis.
Šia transporto priemone važiavo gėlių prekeivis 32-ejų Jonas Liorančas. Jis žuvo iš karto, o kartu važiavęs jo tėvas Augustas Liorančas buvo sunkiai sužeistas.
Apžiūrėję įvykio vietą tuometės milicijos darbuotojai konstatavo, kad automobilio nuolaužos dėl stipraus smūgio lėkė net 20 metrų. J. Liorančo kūnas buvo smarkiai sudarkytas, o ant užpakalinės sėdynės sėdintis jo tėvas neteko sąmonės.
Įdomi aplinkybė: sprogstamasis užtaisas suveikė tada, kai verslus tauragiškis paspaudė stabdį. Pajudėjęs iš namų ir nuvažiavęs pusantro kilometro jis nė karto nestabdė.
Savas turguje
Tik trys kilometrai nuo Tauragės esančiame Butkelių kaime gyvenęs J. Liorančas pats tvarkė savo ūkį, augino ir pardavinėjo gėles. Apsukrus gėlininkas žmonos neturėjo, tačiau apie jo meilės nuotykius kaime sklido legendos.
Anot kaimynų, dieną ir naktį pas jį važiuodavo mašinos ir draugai.
J. Liorančas taip pat vertėsi spekuliacija – supirkdavo deficitinių prekių ir vėliau jas parduodavo.
„Jis nebuvo joks verslininkas, kaip vėliau rašė laikraščiai. Vyras tebuvo eilinis gėlių prekeivis, kuris buvo savas pagrindiniame Tauragės turguje“, – prisiminė tais metais Lietuvoje gyvavusio 6-ojo skyriaus (teisėsaugos padalinio, kovojusio su organizuotomis nusikaltėlių gaujomis, – red. past.) vadovas Alvydas Sadeckas.
Anot jo, susprogdinto tauragiškio išvaizda priminė apsmurgusio, nevalyvo provincijos miestelio gyventojo kuklią buitį.
Kaip prisimena A. Sadeckas, tuometis vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis sušaukė pajėgiausius to meto kriminalistus ir aiškino, kad tai gali būti mafijos išpuolis arba tarpusavyje besivaidijančių provincijos mafiozų konflikto atomazga.
„Tačiau vėlesni įvykiai parodė, kad ši istorija gerokai paprastesnė. Siekdami išaiškinti sprogimą su kolegomis visą vasarą praleidome Tauragėje“, – teigė buvęs anų laikų vyriausiasis kriminalistų vadovas A. Sadeckas.
Du kartus kėsinosi
Patyrę kriminalistai sužinojo, kad likus mėnesiui iki J. Liorančo mirties miliciją pasiekė duomenys, jog 1989 metų balandžio 11 ir 17 dienomis nežinomi asmenys jau kėsinosi į jį: du sykius bandyta juo atsikratyti prijungiant prie mašinos elektros srovę iš Liorančų namo rūsio.
„Jo namų durys visada būdavo plačiai atvertos, – pasakojo A. Sadeckas. – Nuolat vykdavo puotos – vakarodavo visi, kas netingėjo ir turėjo sveikatos. Jis buvo gana vaišingas, nemokamai girdė visus kaimynus, aplinkinių namų merginas, moteris. Tad per pirmuosius pasikėsinimus atsitiktinėmis aukomis galėjo tapti bet kuris bičiulis ar jo simpatija.“ A. Sadecko vadovaujamiems vyrams buvo liepta kaip įmanoma greičiau atskleisti paslaptingojo sprogdinimo Tauragėje priežastis.
Praėjus kelioms dienoms po šio įvykio Tauragėje apsilankiusiam tuomet viename laikraščių dirbusiam žurnalistui Virginijui Gaiveniui J. Liorančo kaimynai pasakojo, kad vyras ne kartą guodėsi pavargęs nuo persekiojimų, dažnai būdavęs susikrimtęs, jog kažkas siekia jo mirties.
Aplinkiniams buvo aišku, kad tauragiškis nebeturėjo jėgų priešintis persekiotojams. „Jis nebuvo iš pasiturimai gyvenančių žmonių, kad kas nors jį norėtų sprogdinti dėl to, jog neva kam nors būtų trukdęs prekiaudamas gėlėmis, – kalbėjo A. Sadeckas. –Taip, jis turėjo pinigų, kuriuos, beje, laikė po čiužiniu, bet nebuvo klestintis vietos verslininkas, galėjęs sudaryti kam nors konkurenciją.“
Motyvai vis dar neaiškūs
Prisimindamas automobilio sprogdinimo Tauragėje atvejį 6-ojo skyriaus iniciatorius A. Sadeckas prasitarė, kad šią bylą iki šiol dažnai prisimena.
„Tai vienas nedaugelio mano atmintyje ligi šiol išlikusių nusikaltimų, kurio motyvų galutinai taip ir nepavyko išsiaiškinti, – teigė A. Sadeckas. – Buvo apklausti žuvusiojo sugėrovai, moterys, kurios leisdavo laiką jo namuose, net jų vyrai, pažįstami, kaimynai. Tačiau taip ir neradome aiškaus motyvo, leidžiančio nustatyti tikrąsias tauragiškio žūties aplinkybes. Manau, buvome beveik prisikasę iki tikrojo sprogdintojo, tačiau mums kažko pritrūko. Spėju, kad taip pasielgta iš keršto. Kokio? Sunku pasakyti.“
Kaip teigė šioje kriminalistų grupėje dirbęs žmogus, vienas iš Tauragės gėlininko įtariamų sprogdintojų buvo įvardijamas sovietų armijos majoras, kuriam J. Liorančas esą davė pinigų automobiliui pirkti, buvo nustatytas, bet paslaptingai dingo Rusijos platybėse.
„Buvo aptikti tam tikri tauragiškio ryšiai su Kaliningradu, keliais jo gyventojais. Tačiau tai nepadėjo atskleisti nusikaltimo. Tai vienas tamsiausių ir mįslingiausių nužudymų per mano karjeros teisėsaugoje metus“, – prisipažino A. Sadeckas.
Netobuli įstatymai
Ilgamečio prokuratūros profesionalo Algimanto Kliunkos žodžiais, kovoti su reketo apraiškomis buvo nepritaikyta ir teisėsaugos institucijų sistema, ir baudžiamieji įstatymai. Pavyzdžiui, Tarybinės Lietuvos Baudžiamojo kodekso 150 straipsnyje, priimtame 1982 metų gruodį, už turto prievartavimą numatytas tik laisvės atėmimas iki trejų metų arba pataisos darbai iki dvejų metų, arba bauda iki 400 rublių.
1989 metais kovą–balandį Kaune sutriuškinus pirmąsias dvi dideles keliolikos asmenų (kurių dauguma vėliau nuskambėjo plačiai pagarsėjusiose kriminalinėse istorijose) turto prievartautojų grupes, atvirai prievartavusias turtą iš pasiturimų romų ir individualiąja veikla besivertusio kauniečio, kuris tada vadovavo nuosavai automobilių remonto dirbtuvei, gana pavėluotai reaguota į tai ir Baudžiamojo kodekso 150 straipsnis 1989 metų balandžio 21-ąją buvo pakeistas.
Pirmą kartą šio straipsnio trečioje dalyje numatytas turto prievartavimo kvalifikuojantis požymis – turto prievartavimas, padarytas organizuotos grupės, o sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 4 iki 10 metų su turto konfiskavimu.
