Šviesos instaliacijų salone „Gaudrė“ vasario 4 d. buvo atidaryta dailininko Vaidoto Žuko koliažų paroda „Lempos ir moterys“.
Autorius ekspozicijai parinko keliolika visai naujų, pernai sukurtų kūrinių: „Prisiminimai apie Veneciją“, „Šviesos bandymai“, „Žiūrėk atidžiai...“ ir kt. Kolekcija papildyta koliažais, sukurtais dar prieš 30 metų.
Parodos ir naujos ekspozicinės erdvės atidaryme „Gaudrės“ direktorius Vladas Rinkevičius juokavo, kad ne iškart suprato, kodėl autorius parodos pavadinime pradžioje rašo „lempa“, o tik po to „moteris“: „Bet juk ir Senajame testamente parašyta, kad Dievulis pasakė: „Tebūna šviesa!“ Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera. Taigi, pradžioje buvo lempa, o šonkaulis ir moteris – po to...“.
Skulptorius ir šviesos dizaineris Antanas Pocevičius atidaryme priminė, kad japonų interjere visada paliekama vieta meno kūriniui, nes tai žmogaus gyvenime būtina. Jis stebėjosi, kad V. Žukas gali sukurti meną iš, atrodo, „kasdienių“ ir lengvai prieinamų priemonių: popieriaus, spaudos ir nuotraukų skiaučių, tušo, natūralių dažų.
„Gaudrės“ salone kalbėjusi galerijos „Akademija“ direktorė dailės istorikė Ramutė Rachlevičiūtė pastebėjo, kad Lietuva, deja, dar nepriaugo iki pakankamos interjero kultūros, kur kiekvienas elementas turi savo vietą ir vertę, kai namų šeimininkas žino, pavyzdžiui, savo šviestuvo projekto autorių ar net lempos pavadinimą.
Tęsdama parodos aptarimą menotyrininkė sakė, kad V. Žukas pasiūlė tiesiog gudrų pavadinimą, nes iš tikrųjų jis reiškia „Vyras ir moteris“. O parodos lankytojams ji siūlė įsiskaityti į autoriaus parengtus ir kataloge išspausdintus komentarus savo darbams, nes tada kūriniai prisipildo naujomis, netikėtomis prasmėmis.
Parodos autorius V. Žukas šmaikštavo, kad „lempa su degančia spirale, šiluma ir glotnia forma primena moterį – jos viena kitą papildo, išryškina; reikia įjungti lempą, norint sužinoti, kokia ta moteris, bet reikia ją išjungti, norint dar labiau sužinoti, kokia ta moteris...“.
Kalbėdamas apie žanro specifiką jis aiškino, kad kartais dailininkai-koliažistai komponentus pasirenka iš daiktų „su patirtimi“, pavyzdžiui, paryžietis Žibuntas Mikšys komponuoja panaudotus vokus su antspaudais ir pašto ženklais arba meilės laiškų fragmentus. O Aloyzas Stasiulevičius klijuoja ir sodriai spalvina gofruoto kartono fragmentus. Prancūzų dailininkas Henri Matisse‘as gyvenimo pabaigoje daug savo paveikslų sukūrė karpydamas juos iš spalvoto popieriaus.
„Maniškis metodas dar kitoks“, – sakė V. Žukas. „Skaitydamas ar vartydamas spaudą kartais įdomią formą, charakterį, daiktą ar spalvą išsiplėšiu – būtent plėšiu, bet nekerpu, nes plėštas kontūras turi savo ekspresiją ir įtampą. Kartais tai būna veidas, akis, lūpos, audinys ar kalnų peizažas, kartais senoviška nuotrauka, politinis reportažas ir pan. Turiu dirbtuvėje stalčių, pilną tokių eskizinių atplaišų, kurios laukia savo panaudojimo laiko“.
Baigdamas savo žodį V. Žukas pridūrė: „Viskas gali būti menu – svarbu kūrybingai stebėti aplinką, kartais pasiskolinti ir pratęsti girdėtą mintį, turimą kadrą ar žinomą veidą padėti į kitokį kontekstą ir suteikti jiems kitą, savo, originalų turinį“.
