Jei nebūtų kelio ženklo, per mišką važiuodamas link Rambyno kalno neįtartum, kad tarp medžių slepiasi ypatinga oazė, skirta kiekvienam, panorusiam trumpam sugrįžti į praeitį – pagyventi tarp senų raudonų mūrų, menančių XIX amžių, pabūti antikvarinių daiktų apsuptyje. Už posūkio atsiveria prižiūrėta laukymė, o joje – didžiulis raudonų plytų pastatas, ant kurio užrašyta „Senasis Rambynas“. Tai Aušrinės ir Ramūno Čepų įkurti svečių namai. Žemėliau pastato triūsia statybininkai – skuba statyti kavinę, kuri duris lankytojams turėtų atverti dar šiais metais.
Aukštaičius paviliojo nepakartojamas kraštas
Aušrinė su Ramūnu – panevėžiečiai. Atsisakę verslo Aukštaitijos sostinėje, sveikatos sumetimais įsikūrė prie jūros – Palangoje, vėliau – Klaipėdoje. Aušrinė pasakojo, kad vyro meilė nepakartojamam Klaipėdos kraštui (jis renka su šiuo kraštu susijusias knygas, įvairius daiktus) įtraukė ir ją, sutuoktinius kartu su dukra Toma atvedė į Pagėgių savivaldybės Lumpėnų kaimą.
Kalbamės prie atgimusio senutėlio buvusio Lumpėnų (Bardinų) pradinės mokyklos pastato. Daug narsos, fantazijos ir užsispyrimo privalėjo turėti žmonės, ryžęsi jį prikelti naujam gyvenimui.
– Pamačius senąją mokyklą apėmė džiaugsminga nuostaba ir kartu baimė, ką daryti su tokiu apleistu grožiu. Ramūnas turėjo viziją, įsivaizdavo, ką ir kaip reikia daryti, o projektą rengęs architektas tik vykdė jo nurodymus, – teigė Aušrinė.
Pirma reikėjo iškuopti šiukšles ir nereikalingus daiktus. Paskui – valyti plytas, čerpes, kai kurias pakeisti, jie ieškojo senų vokiškų čerpių, kad senas pastatas išliktų autentiškas. Ir plytų kai kas ieško, gerus pinigus už jas moka. Nors jos šimtą ar daugiau metų šaldytos šalčių, džiovintos saulės, ardytos vėjų ir lietaus, yra daug vertingesnės už dabartines plytas, kurios po dešimtmečio kito ima trupėti.
Dabartis sugyvena su praeitimi
Ir šulinys išlikęs iš tų laikų, jo vidus išmūrytas tomis pačiomis raudonomis plytomis, o vanduo jame – puikiausias. Tvarte įrengtas baras ir pirtis išsaugant seną architektūros stilių, palikti autentiški balkiai. Prie šulinio, prie pastato ir jo viduje – aibė senovinių daiktų, net niekur kitur nematytas medinis arklas su metalo antgaliu. Kiekviena smulkmena liudija meilę autentiškai praeičiai.
Tačiau šiuolaikiniai darbų ir rūpesčių nuvarginti žmonės, norintys miegoti po čerpių stogu antikvarinėje lovoje, neis vandens pasisemti į šulinį, nebėgios laukan į namelį su širdute. Nors kambariai kvėpuoja senove, bet juose įrengti į akis nekrentantys komunaliniai patogumai. Svečių namuose „Senasis Rambynas“ įrengti devyni tokie kambariai. Svečiai čia gauna tik pusryčius, pietus ir vakarienę kol kas gaminasi patys. Šeimininkai sau yra pasilikę raštinės patalpą ir dalį pastato, kuriame galbūt jie nuolat gyvens.
– Kai pastatysime kavinę, galėsime pasirūpinti svečių maitinimu. Turiu surinkusi senoviškų valgių receptų, būtinai ką nors ypatingo svečiams patieksime, pavyzdžiui, šiame krašte mėgto saldaus pudingo, – aiškino Aušrinė.
UAB „Senasis Rambynas“ įdarbino septynis žmones. Pradėjus veikti kavinei jų reikės daugiau. Nuošaliame kaime ši bendrovė – nemenkas darbdavys. Dabar dar triūsia ir statybininkai.
Senoji Lumpėnų (Bardinų) mokykla seniai buvo uždaryta ir privatizuota. Prieš keletą metų garbaus amžiaus savininkė panoro pastatą parduoti. Taip jis atsidūrė Čepų rankose. Ant pastato pritvirtinti metalo skaičiai – „1900“ žymi statybos baigimo datą, tačiau, pasak Aušrinė, aptikta, kad tais metais ši mokykla buvo kažkur paminėta, o iš tiesų ją vaikai lankė jau 1870 metais.
„Pagėgiai – ne vien kontrabanda...“
Aušrinė, jau spėjusi pamilti nuostabų Pagėgių kraštą, jį gina:
– Pagėgiai – ne vien kontrabanda, Komskiai ir politika, nors žiniasklaida linkusi eskaluoti tik tai. Nutylima, kiek pas mus yra gerų dalykų, kiek daug padaryta po to, kai buvo įkurta savivaldybė, kaip viskas keičiasi į gerąją pusę. Mes šiame krašte sutikome labai daug gerų žmonių. Mums nerūpi politika, mes norime dirbti, o ne politikuoti.
Kartu su senąja mokykla Čepai įsigijo ir septynis hektarus žemės. Ką miestelėnams, pasiryžusiems teikti apgyvendinimo ypatingomis sąlygomis ir maitinimo paslaugas, daryti su žeme? Rado ir jai pritaikymą, arba buvo priversti rasti. Čepams panorus atgaivinti jų sklype buvusią ūkininko sodybą, atstatyti vėjinį malūną, teko kurti ūkininko ūkį. Tam ryžosi duktė Toma, Klaipėdos universiteto absolventė, rekreacijos ir turizmo specialistė. Ji tapo jaunąja ūkininke, įsigijo 5 limuzinų veislės mėsinius galvijus, nes kitaip nebūtų leista statyti Rambyno regioniniame parke.
Paklausta, ar sunku buvo kurtis regioniniame parke, Aušrinė atsidūsta, matyti, kad ji nenori apie tai kalbėti.
Bet paskui prabyla:
– Labai sunku. Jeigu būtume viską iš anksto žinoję, galbūt būtume nieko nedarę. Visas santaupas čia sudėję, dažnai jautėmės esą nereikalingi. Atrodo, kad tik mums viso to reikia, o parkui nesvarbu, kad turistai čia galės pailsėti, maloniai praleisti laiką kitokioje nei įprasta aplinkoje, galų gale bent pavalgyti, nes prie Rambyno nieko panašaus nėra. O mūsų kompleksas juk niekam akių nebado, slepiasi tarp medžių.
Vieni neatpažįsta, kiti jaudinasi
Senasis pastatas viduje dabar atrodo taip, lyg būtume sugrįžę bent šimtą metų atgal – iš Belgijos ir Karaliaučiaus parvežti ir restauruoti senoviniai baldai ir netgi indai sukuria savotišką dvasią. Čia mėgsta lankytis buvę šio krašto gyventojai su vaikais ir anūkais. Radę atminties kampelyje likusių vaizdų, jie jaudinasi. O vietiniai, čia buvę, sakysim, prieš dešimtmetį, neatpažįsta, nes mena tik šiukšlynus ir dilgėlynus. Beveik visi sako, kad čia gera aura – jautiesi lyg namo sugrįžęs. Tokie pastatai saugo ne tik senus prisiminimus, bet apsaugo nuo karščio bei šalčio: vasarą nebūna karšta, o žiemą – šalta.
Senąjį mokyklos pastatą Čepai įsigijo prieš penkerius metus, o pirmuosius svečius – šeimą iš Australijos – priėmė pernai pavasarį, atvažiuoja žmonių iš Vokietijos.
– Svečių būtų daugiau, jei galėtume visiškai pasirūpinti jų maitinimu, jei turėtume pokylių salę. Kavinę tikimės atidaryti pasitikdami Naujuosius metus, o pokylių salė statomame vėjo malūne lankytojus turbūt galės priimti kitų metų pavasarį, – planuoja Ramūnas, nes malūno statyba jau įpusėta.
Jovita STRIKAITIENĖ
