Nors ir ligoninėje Veronika Povilionienė (75) gulėjo pusę metų, šiandien ji prisipažįsta, kad dar vis jaučiasi prastai. Ji pati užaugo girdėdama dzūkišką tarmę, partizanų dainas, todėl iki šiol jas nori perduoti ir jaunajai kartai. Tiesa, ji sako, kad tarp jaunų žmonių mažai liko patriotiškumo ir lietuvybės puoselėjimo.
„Aš – pokario vaikas. Kai eidavome uogauti, mes partizanų dainas ir dainuodavome. Manau, kad tas dainas reikia žinoti lygiai taip pat, kaip ir savo istoriją. Juk jaunimas absoliučiai savo istorijos nežino. Labai gaila, kad per 30 metų neišmokėme savo vaikų jos ir dar einame senuoju, tarybiniu keliu. Reikia savo vaikams ir anūkams pasakoti tai, kas nutiko praeityje“, – apie jaunąją kartą kalba V. Povilionienė.
Per plauką nuo mirties
Prisimindama savo laiką ligoninėje moteris sako, kad nors ir buvo palikusi šį pasaulį, jai buvo suteikta dar viena galimybė padaryti dar vieną darbą. Ir ji užtikrinta – jį padaryti įstengs.
„Kadangi buvau išėjus, bet Dievulis mane grąžino, aš vaikams turiu išleisti kontaktinę plokštelę. Kai manęs klausinėja, ką aš mačiau, kai išėjau iš šio pasaulio, nežinau, ką sakyti. Nieko nemačiau. Kai atsikėliau, iš mano burnos kyšojo ilgas vamzdis. Matyt, man buvo darytas dirbtinis kvėpavimas. Neturėjau balso – galvojau, kad išėjau iš proto. Tačiau ryškiai mačiau, ką man reikia padaryti. Jei Dievulis leis, turiu suruošti dar tą kompaktą“, – apie potyrius kalba Veronika.
Ji atskleidžia, kad po ilgos kovos su krūties vėžiu iki šiol be vaistų gyventi negali. O gydytojų sulipdytas, sugydytas kūnas dar turi priprasti prie pokyčių ir išmokti iš naujo įkvėpti orą.
„Turiu dirbtinį vožtuvą, dirbtinį širdies stimuliatorių ir keletą dirbtinių gyslų. Man dar sunku kvėpuoti, nes mano organizmas turi priprasti prie to, kas jam buvo padaryta. Man fiziškai kartais sunku net galvoti. Man gydytoja net ir pasakė: „sužaliuos žolė – gims ir daina“. Paukščiai pamažu parskrenda ir man gerėja“, – šypteli ji.
O kompaktas, kurį pašnekovė taip nekantrauja įrašyti, turėtų pasakoti mūsų istoriją per partizanų dainas, su kuriomis ji užaugo. Moteris sako, kad šiais laikais kaip niekad reikia jauniems žmonėms priminti, kad reikia gerbti ir vertinti žemę, kurioje užaugome ir mūsų kultūrą, kurios dalis esame.
„Partizanų dainos – mūsų istorija. O jaunimas jų visai nežino... Pažiūrėkit, kas dabar dedasi Ukrainoje. Jei rinktume savo savanorius, nežinau, kiek jų atsirastų. Ko gero, visi bėgtų į užsienį. Pažiūrėkit, kaip ukrainiečiai kovoja. O mes... mes pamiršome žodį „tėvynė“, – su apmaudu taria moteris.
Nelaisvi žmonės
Nors ir nuo partizaninio karo prabėgo beveik 70 metų, anot pašnekovės, nuo to laiko nebežinome, kas yra laisvė.
„Man labai įsiminė Vytaro Radzevičiaus žodžiai, kai jis pasakojo apie laisvus žmones. Vieninteliai laisvi žmonės buvo partizanai. O dabar laisvi žmonės yra ukrainiečiai, nes jie žino, kad gali žūti, bet jie vis vien eina kariauti“, – apie Ukrainą kaip apie pavyzdį kalba ji.
Turbūt matydami ukrainiečių vienybę, ne vienas susimąsto, ką reiškia būti tautos dalimi. Veronika atskleidžia, kad daugelis žmonių to nevertina taip, kaip turėtų.
„Mes nesuprantame, kokios tautos žmonės esame. Mes esame ypatingos tautos žmonės. Drįstu pasakyti, kad tokios tautos pasaulyje nėra. Manau, labai svarbu, kad jaunimas tai suprastų“, – surimtėja pašnekovė.
Sukaupta gyvenimiška patirtis pačiai Veronikai kužda, kad sunku patikėti draugyste tarp skirtingų tautų. „Kai man pradeda pasakoti apie tautų draugystes ir lygybes... Negaliu to suprasti. Gal todėl, kad esu nugyvenusi daug metų ir esu mačiusi iš tiesų visko. Turiu 9 anūkus ir matau, kaip kitaip jie mokomi“, – apie kartų skirtumus prabyla ji.
Jau daugiau nei 30 metų Lietuva – nepriklausoma valstybė. Tačiau šiandien kaip niekad, anot folkloristės, mes esame nutolę nuo savo kultūros ir kalbos. Atrodo, kad lietuvybė dulka knygose, kuriose aprašomi didingi mūšiai ir kovos už laisvą lietuvišką žodį.
„Prieš porą metų buvome pietų Donecke kartu su Ovidijumi Vyšniausku. Ten mane daug kas pritrenkė. Bet eidama Lietuvos gatvėmis vis pagalvoju: „Kažin, ar aš išvis Lietuvoje gyvenu?“ Aplink beveik nei vieno užrašo nėra lietuviško. Kur apsisuki – ten visur kalba angliškai. Aš nežinau, kodėl per 30 metų ta lietuvybė taip sumenko“, – liūdesį reiškia ji.
V. Povilionienė akcentuoja, kad stebėdama jaunąją kartą ji mato daug klaidų, kurias norėtų padėti ištaisyti. Ji sako turinti vieną norą – kad pamestume materialius dalykus ir žinotume, iš kur esame kilę, ką reiškia mūsų vardai ir pavardės.
„Kuo labiau sensti, tuo labiau daraisi piktesnis. Ir to nepakeisi. Gal todėl, kad kaupiasi ta patirtis ir pradedi vis ryškiau matyti kitų klaidas. Ir žinai, kad kai jiems sueis tiek pat metų kiek tau, tai jie galvos taip pat. Norisi, kad jų mąstymas būtų šiek tiek pozityvesnis ir ne tik apie pinigus, gerbūvį ir patį save. Deja, pas mus taip yra. Turime imti pavyzdį iš Ukrainos žmonių“, – pokalbį baigia ji.
