Vaida Burinskienė Vengriją pirmą kartą išvydo prieš dešimt metų - turistinės kelionės metu. Ir tikrai nesitikėjo, kad jau po metų ši šalis taps jos namais, kad čia ji susilauks trynukų, bus lietuvių bendruomenės pirmininkė, kalbės vengriškai ir padės vyrui automobilių detalių versle. Toks šiandien Vaidos gyvenimas.
Gyvenimą pakeitęs „taip“
„Mano vyras jau anksčiau buvo įsikūręs ir pradėjęs verslą Vengrijoje. Tad kai susituokėme, aš nedvejodama sutikau mūsų bendrą gyvenimą pradėti čia“, - pasakoja Vaida, rašo „Respublika“.
Pradžia, kaip ir visiems išeiviams, nebuvo lengva - 25 m. mergina nemokėjo vengrų kalbos ir tai, kad dauguma vengrų nekalba nei angliškai, nei vokiškai, kėlė nemažai problemų. Staigus ir didelis šeimos pagausėjimas tapo dar vienu iššūkiu emigrantės gyvenime.
„Po sutuoktuvių Lietuvoje su vyru Artūru iškart skubėjome į Vengriją, nes statėme sau namą Kecskemeto mieste. Jo apylinkės garsėja abrikosų giraitėmis. Netrukus aš susilaukiau trynukų - Paulinos, Karolinos ir Aivaro. Tai man tapo didžiuliu išbandymu“, - šypsosi lietuvė.
Kalbos kursai – ligoninėje
Vengrų kalba Vaida jau kalba pakankamai gerai. Jos mokėsi... tiesiog Budapešto ligoninėje. „Dėl komplikuoto nėštumo ligoninėje teko gulėti du mėnesius, - pasakoja Vaida. - Ekstremaliomis sąlygomis būtinybė suprasti ir kalbėti žaibiškai išmokė neįtikėtinų žodžių“.
Šiandien, praleidusi Vengrijoje jau beveik dešimt metų, Vaida susiduria su kita problema - kaip išsaugoti ir perduoti vaikams lietuvių kalbą.
„Aplinka vengriška, nesunku primiršti ir gimtąją kalbą. Aš ir vyras su vaikais bendraujame lietuviškai, nors jie lanko vengrų mokyklą ir mieliau šneka vengriškai. Todėl mūsų kelionės į Lietuvą labai svarbios. Atvykstame tik kartą per metus - vasarą, tačiau praleidžiame Lietuvoje pusantro mėnesio. Lietuviškoje aplinkoje vaikai gali lavinti kalbos žinias, leisti laiką su seneliais, aplankyti daug gražių Lietuvos vietų. O neseniai ir Vengrijoje pradėjome lankyti lietuvių vaikų klubą, kur kartu žaidžiame ir dainuojame lietuviškai“.
Vaida džiaugiasi, kad vaikai mėgsta mamos maistą. Tačiau kai kurių lietuviškų patiekalų negrįsta net paragauti. „Nuo mažens pratinau vaikus prie sveiko maisto - špinatų, brokolių, nors sūnus mėgsta baltą ir nelabai sveiką vengrišką duonytę. Lietuviškus patiekalus ragauja atsargiai. Pavyzdžiui, šaltibarščius stebi tik iš toli, nepadeda net jei sakau, kad tai - rožinė „Barbės“ sriubytė. Mano pyragų taip pat net neragauja. O štai koldūnus dievina. Rankomis ploja, kai iš Lietuvos gauname sūrio lazdelių ir juodojo šokolado - tik šį skanumyną pripažįsta“.
Narystė „Pasakų karalystėje“
Vengrų pradinėje muzikos mokykloje, kurią lanko jos trynukai, reikalavimai labai dideli, tačiau vaikai turi daug įdomios užklasinės veiklos, lankosi kultūriniuose renginiuose.
Kasmet mokyklėlėje vyksta vengrų liaudies pasakų, o pavasarį - eilėraščių konkursas. Pernai Paulina laimėjo pasakos sekimo konkursą ir gavo diplomą, patvirtinantį narystę „Pasakų karalystėje“.
Moterį džiugina ir tai, kad vaikai ketvirtą valandą, pasibaigus pamokoms, nenoriai ruošiasi namo - jie dar mielai žaistų su draugais.
„Keturis kartus per metus vaikai su mokytoja eina į lėlių teatrą, aplanko visas mieste vykstančias meno parodas, kultūros centro organizuojamus renginius. Mokytoja pati organizuoja šias išvykas, - stebisi Vaida. - Užklasinė veikla labia aktyvi. Vaikai gali rinktis daugybę būrelių - atletiką, šachmatus, anglų kalbą, dramą, rankdarbius, muzikos instrumento pamokas“.
Visada užsiėmę
Vaidos trynukai - labai atviri ir draugiški. Nuo mažų dienų jie viskuo dalijasi. O kiekviena diena jiems - tarsi varžybos: kas pirmas. Mergaitės lanko dramos būrelį, užsiiminėja atletika, jodinėja, šoka džiazbaletą, lanko akrobatiką. Sūnus mėgsta žaisti šachmatais, lanko ir smuiko pamokas. Vieną dieną per savaitę vaikai leidžia tik su tėveliu. Paprastai jie eina laipioti siena specialiai įrengtomis trasomis sporto salėje.
Visa šeima labai mėgsta keliauti po greta esančią Austriją. Slidinėja ar kopia į Alpes, aplanko Dunojaus pakrantėje esančias pilis, važiuoja apsipirkti į Vieną.
Meilės tremtiniai
Pirmuosius metus Vengrijoje Vaida visą savo laiką skyrė trynukams. Dabar ji padeda vyrui šeimos versle - užsiima automobilių detalių eksportu ir importu, ir jau beveik metus yra Vengrijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
„Iki Antrojo pasaulinio karo Vengrijoje gyveno tik keletas lietuvių, - pasakoja V. Burinskienė. - Jų pagausėjo socializmo epochoje, kai dėl mišrių vedybų į Vengriją atvyko gyventi daugiau jaunosios kartos atstovų. Po vedybų tokios poros dažniausiai apsigyvendavo Vengrijoje. Įprasta šiuos žmones vadinti meilės tremtiniais“.
Dabar Vengrijoje gyvena apie 50 lietuvių. Taip pat atvažiuoja studentų. Pernai lietuvių gretas papildė dvi merginos, neseniai ištekėjusios už vengrų.
Brangina šeimą
Kokie yra vengrai? „Jie atviri ir nuoširdūs žmonės. Kaip ir daugelis pietiečių, gana emocionalūs ir atvirai rodo savo jausmus. Be to, maksimalistai, bet kokia kaina siekiantys savo tikslo. Labai išdidūs, kartais net perdėtai didžiuojasi didinga istorija, valstybe, unikalia kalba, Nobelio premijos laureatais ir olimpiniais čempionais“, - tokį įspūdį Vaidai paliko Vengrijos gyventojai.
Ji taip pat pastebėjo, kad vengrai ypatingai puoselėje savo kultūrą, yra ištikimo vengriškai virtuvei, folklorui. Jie didžiuojasi savo vynu, mielai juo vaišina ir pasakoja vyno gaminimo istoriją. Vengrams labai svarbi šeima - šventes daugelis švenčia su šeimos nariais, o ne su draugais.
Vaida dar nespėjo apkeliauti visos Vengrijos. Budapeštas jai gražiausias sutemus, naktį, kai didingi istoriniai pastatai atskleidžia savo paslaptingą grožį. Moterį taip pat žavi didingi Dunojaus tiltai.
Tarp Dunojaus ir Tysos upių įsikūręs Kecskemetas, kuriame gyvena lietuvių šeima, kur kas ramesnis ir jaukesnis nei sostinė. Čia ne tiek daug turistų, kaip labiau išreklamuotuose Vengrijos miestuose. Siauros, vingiuotos miesto gatvės, kas valandą skambanti rotušės varpų muzika, puikiai derantys skirtingų architektūrinių stilių pastatai, aikštėje vakarais ir laisvadieniais dūkstantys vaikai, parko žaluma ir fontanai leidžia lietuvių šeimai kasdien mėgautis ramiu Vengrijos provincijos gyvenimu.
Vaida Tomkevičiūtė
