Venesuela yra kraštas, kuris gali pakerėti savo kontrastais, tačiau ekonominė situacija yra itin prasta, todėl gabus jaunimas, kaip ir Lietuvoje, sprunka į perspektyvesnes šalis – sakė lietuvių bendruomenės vicepirmininkas Tadas Garšva
- Kaip apibūdintumėte lietuvių bendruomenę Venesueloje? – naujienų portalas Balsas.lt pasiteiravo T. Garšvos.
- Tolimas kraštas, todėl lietuviams nėra didelių galimybių atvykti į Venesuelą ir įsidarbinti. Venesueloje dabar yra tokia problema. Mūsų valdžia yra komunistinė, o komunizmas labai „numušė“ šalies pragyvenimo lygį.
- Kaip tos ekonominės problemos pasireiškė?
- Apie 40 proc. įmonių, kurios gamino įvairius produktus per gana trumpą laiką „uždarė duris“. Valdžia iš verslių žmonių atėmė viską, todėl jiems neliko nieko kito kaip tik bankrutuoti. O privatūs verslai tapo valdiškais. Tai visi darbininkai, kurie dirbo iki tol, tiesiog neteko be darbo. O valdiškose įmonėse atlyginimai yra tokie maži, kad niekas ten nenori dirbti. Tokia tragiška ekonominė situacija apriboja vietinių gyventojų galimybes ir žmonės dairosi, kur galėtų išvykti. Tas pats darosi kaip ir Lietuvoje. O kas priveda prie to? Valdžia. Jaunimas nori gyventi, nori prasimušti ir turėti kažką savo. Esu girdėjęs daug apie Venesuelos emigracijos problemas.
- Kur vietos jaunimas išvyksta?
- Įvairios šalys. Daugiausia į JAV ir Karibų salas. Mėgstamos šalys – Puerto Rikas, Meksika, Kolumbija, Braziliją. Ten, kur gali susirasti normalų darbą ir uždirbti nemažai pinigų. Ten gali atsiskleisti jauno žmogaus talentas. Venesueloje to pasiekti nepavyksta. Ne tik lietuvių, bet ir Venesuelos jaunimas taip elgiasi. Yra daug paralelių.
- Kaip sekasi išlaikyti ryšius su Lietuva?
- Skauda širdį apie tai kalbant. Atrodo, kad Lietuvos durys yra atviros. Tačiau, ar mano du vaikai galėtų atvažiuoti į Lietuvą? Kokia yra jų situacija dėl pilietybės? Ar jie galėtų čia įsidarbinti? Vaikai gimė Venesueloje. Jei jie turėtų tą galimybę atvykti į Lietuvą ir įsikurti čia, kartu su vaikais, būtų tiesiog nuostabu...
- O kaip yra šiuo metu?
- Kaip tik dabar, atvykęs čia į Lietuvą, keliu šį klausimą. Diskutuojame apie tai su kitais pasaulio lietuviais. Bent jau mano vaikai labai norėtų gyventi Lietuvoje. Mano vaikai susidraugavo su atvykusiais lietuviais, kurie prieš kurį laiką buvo atskridę palaikyti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės atrankoje į Londono olimpiadą. Mes su Sėkla kartu palaikėme krepšininkus. Visus buvo apėmusi euforija tada. Mačiau, kaip vaikai net susigraudino po Lietuvos pralaimėjimo Nigerijai. Bet viskas galiausiai gerai išėjo.
- Kiek metų gyvenate Venesueloje?
- Visą gyvenimą esu ten. Nors gimiau Vokietijoje. Tada tėvai išvažiavo į užsienį. Kaip tik tuo metu Venesueloje atsivėrė sienos ir, matyt, tas lėmė tokį tėvų pasirinkimą. Bažnyčia suteikė tokią galimybę. Kai užaugau, paklausiau, kodėl išvyko į Venesuelą, kodėl nepasiliko bent jau Vokietijoje, kur ekonomika yra labai stipri. Ir jaunimui žymiai daugiau potencialo. Tačiau tėčio amatas buvo žemės ūkis, tai Venesueloje buvo geresnės galimybės.
- Ar jūsų vaikai kalba lietuviškai?
- Ne, neturėjau galimybių juos išmokyti. Susiradau vietinę žmoną ir, aišku, vaikai kalba tą, ką mama kalba. Tai taip ir nepavyko. O anūkėles tai pasiimsiu su savimi. Jos kartu pagyveno ir pamokiau šiek tiek lietuviškai. Jos viską supranta.
