Apie šv. Velykų papročius, pasiruošimą ir kodėl negalima rašyti „ė“ raidės, naujienų portalui tv3.lt papaskojo etnologė.
Šventė prasideda Didįjį šeštadienį
Etnologė pasakojo, kad didysis Velykų pasiruošimas prasidėdavo šeštadienį: „Didįjį šeštadienį dažniausiai jauni sūnūs, iš bažnyčios parnešdavo šventintos Velykų ugnies ir vandens. Tada jie skubėdavo į namus, kad įkurtų ugnį ir pašventintų namus.
Kiti pasilikdavo ir per naktį budėdavo bažnyčioje, laukdami didelio stebuklo ir melsdavosi. Net ir vaidindavo ar giedodavo. Vykdavo įvairios gražios misterijos, o Žemaitijoje kai kur dar yra išlikusios šios tradicijos atspindžių.“
G. Kadžytė pasakoja, kad apie XX amžių atsirado naujas paprotys: „Velykų rytą šeima atskirai važiuodavo į ankstyvąsias mišias. Dažniausiai Velykų rytą tie, kurie budėdavo per naktį, dar apeidavo procesiją. Buvo paskelbiamas Kristaus kėlimasis ir po trumpų pamaldų, visi skubėdavo namo.
Budėtojai pranešdavo gerąją naujieną. Buvo tokia tradicija, kad velykinių šventinių pusryčių už stalo sėsdavo tada, kada vienas ar keli šeimos nariai praneša žinią, jog iš tikrųjų sulaukė prisikėlimo. Tada jau būdavo galima švęsti ir puotauti.“
Margutis – ne vienintelis simbolis
Nors daugelis margučius laiko Velykų simboliu, tačiau etnologė sako, kad simbolių yra ir daugiau. Įvairūs žalumynai, margučių kraiteliai, medeliai, pradaiginti javai. „Iš Europos kultūros yra atėjęs ir kitas simbolis – Velykų avinėlis. Jį šeimininkės daro iš sviesto arba kepa kaip meduolinį pyragėlį. Tai taip yra stalo puošmena.
Kitomis dienomis atsiranda sūpuoklės ir žaidimai gryname ore. Sakoma, kad tada žmogus išeina į gamtos laisvę, per žiemą glūdėjęs savo namuose užsidaręs,“ – pasakoja etnologė.
Papasakojo apie papročius
G. Kadžytė priminė kelis velykinius papročius. „Yra toks gražus tikėjimas, kad tarkime mama parneštą iš bažnyčios šventintą margutį, kaip ir tėvas Kūčių vakarą kalėdaitį, padalina visiems šeimos nariams. Motina margutį padalina į tiek dalių, kiek yra šeimos narių. Tai yra gražus, šeimą vienijantis paprotys.“
Margučių daužymo varžybas laimėjęs stipriausias margutis būdavo paliekamas ir saugomas kaip namų apsauga. Ūkininkai tokius margučius užkasdavo į žemę, tikėdami, kad bus didelis derlius.
Anksčiau per Velykas eidavo lalauninkai per kaimyninius namus, linkėdami laimės. G. Kadžytė pasakojo, kad dabar lalauninkai tapo tarsi pramoga – jie pasirodo kultūros centruose rengiamuose velykiniuose pasirodymuose.
Painioja šventes
Pasigirsta abejonių, kad Velykos nėra tokia didelė šventė, palyginus su Kalėdomis. Tačiau etnologė sako, kad tai nėra tiesa. „Velykos yra didelė metų šventė. Tai liudija ir jų pavadinimas, kuris kilo nuo žodžio velyky – didelis.
Na, o jeigu kas nors prieštarauja ir klausia, kodėl mes perimame iš rusų, lenkų ar slavų žodžius, mes turime latvių liudijimą. Jie yra baltai kaip ir mes, ir yra išlaikę labai seną žodį lielais – didelis. Velykos latviškai vadinamos Lieldienas, Didžioji diena. Tai paliudija, kad kadaise buvo pati didžiausia metų šventė,“ – aiškina G. Kadžytė.
Nežinia, ar skubėdami, ar nežinodami, tačiau lietuviai labai dažnai sveikina draugus ir gimines ne su Velykomis, o Vėlykomis. Etnologė sako, kad tai yra didelė klaida, nes Velykų su Vėlinėmis maišyti nereikėtų. „Vėlinės yra rudenį ir tada mes sakysime, o Velykos yra Velykos. Yra argumentacijų, kurios sako, kad ne, mes kažko rusiško ar slaviško nieko neturėjom.
Bet mūsų tradicijoje ir rankraščiuose daug kur užrašyta, kad Didysis penktadienis buvo vadinamas būtent vėlių Velykomis.
Todėl penktadienį yra Velykos – prisikėlimo, džiaugsmo vėlėms šventė, o sekmadienį gyviems žmonėms, einantiems į ateitį,“ – skirtumus pasakoja G. Kadžytė.
