Kokius patiekalus pasigaminti ir kaip linksmintis per Velykas pasakoja „Gero ūpo“ vedėja, etnografė Loreta Sungailienė.
Velykoms Loreta siūlo paruošti labai paprastą ir skanią mišrainę, kurią daryti išmoko iš savo mamos. Pagrindiniai šios mišrainės produktai – pomidorai ir kiaušiniai. Juos reikia supjaustyti, užpilti padažu, kuris padarytas iš vienodom proporcijom sumaišytos grietinės ir majonezo, pabarstyti žalumynų, pipirų ir mišrainė jau paruošta.
Loreta Sungailienė taip pat labai mėgsta Velykinį stalą papuošti įdarytais „laiveliais“: jie ir gražiai atrodo, ir persivalgyti tokio patiekalo sunku, nes gali valgyti nedidelėmis „porcijytėmis“.
Velykiniams „laiveliams“, aišku, labiausiai tinka kiaušiniai. Kietai išvirtus kiaušinius reikia perpjauti per pusę, išimti trynį, keptuvėje pakepinti grybus su svogūnais. Tuomet smulkintą kiaušinių trynį, grybus, svogūnus reikia sumaišyti su majonezu ir įdaryti kiaušinių puseles. Vėliau iš tų puselių Loreta formuoja bokštelius ir juos papuošia žalumynais: petražolėm, krapų šakelėm.
Panašiai galima įdaryti ir obuolius, pomidorus, paprikas. Įdaras čia galėtų būti įvairus, tačiau Loreta dažniausiai išskobtus „laivelius“ įdaro silke, grybais.
Pats skaniausias saldumynas Loretai – vafliai, kuriuos vaflinėje kepdavo jos mama. Tradiciją perėmė ir ji. Šis patiekalas puikiai tinka tiek mažiems, tiek dideliems smaližiams.
Loretos vaflių receptas: 5 kiaušiniai, 100 g tirpinto sviesto, stiklinė cukraus, 3 kupini šaukštai grietinės, nugriebtas šaukštas krakmolo, apie 2 stiklinės miltų. Kiaušinius reikia gerai išplakti su cukrumi, tuomet į šią masę sudėti kitus produktus ir viską gerai išmaišyti. Tuomet tešla pilama į vaflinę ir kepami vaflių lakštai, išėmus iš vaflinės, iš lakštų reikia greitai suformuoti vamzdelius, kuriuos dar galima įdaryti grietinėle.
Šeimininkės, kurios neturi vaflinių, tačiau norėtų pasigaminti šį saldumyną, galėtų pasidairyti šio „įrengimo“ turguje.
L. Sungailienė taip pat patarė per Velykas prisiminti senas tradicijas ir būtinai pasisupti sūpuoklėse. Supantis žadinama žemė, šaukiamas pavasaris. O jaunos merginos besisupdamos gali prišaukti sau laimę, gerą šeimyninį gyvenimą.
Etnografė priminė ir kitą senovinį žaidimą, kuris vadinasi „šokimas lenton“. Jį žaisdavo jau ištekėjusios, bet vaikų dar neturinčios merginos. Reikia ant kaladės padėti gana plačią lentą ir pakaitomis šokinėti ant jos tai vienai, tai kitai vis atsveriant lentos galą.
Tiek sūpynės, tiek „šokimas lenton“ turi simbolinę prasmę: tokiu būdu budinama ne tik žemė, bet ir gamtos gyvybė, o moteris juk yra gyvybės nešėja, tarsi žemė gimdytoja.
Per Velykų šventes Loreta kviečia prisiminti ir velykavimą: apsilankyti pas kaimynus su dainelėm, eilėraščiais ir prisirinkti margučių.
Būtų labai gražu, sako Loreta, jei per Velykas ar Atvelykį krikšto tėvai padovanotų pačių margintą kiaušinį savo krikšto vaikams, kad šie gražiai augtų ir būtų sveiki.
