Velsas traukia sugrįžti — tokia mintis šauna grįžus iš netikėtos kelių dienų kelionės automobilių po šį kraštą.
Velsas — pilių šalis
Jų priskaičiuojama per 400. Būtų gėda kelionės po šią šalį metu neužsukti į bent vieną iš jų. Didžiausia — Kaerfilio. Ji ir buvo pirmasis objektas skubotai sudarytame plane: iš Anglijos į Velso teritoriją įvažiavus M28-uoju greitkeliu iki šio istorinio pastato — tik apie 40 kilometrų.
XIII amžiaus viduryje pastatytos pilies būklė šiandien visai nebloga, nors pietrytinis bokštas, atrodo, tuoj ims ir nuvirs. Tačiau likusieji (du iš jų rekonstruoti), atrodo, stovės dar tūkstantmetį. Informaciniuose stenduose teigiama, kad ji pastatyta pagal iki šiol unikalią technologiją.
Pilyje dažnai filmuojami dokumentiniai ir kiti filmai, o didžiąją salę galima išsinuomoti vestuvėms ar kitai šventei. Žinoma, nepigiai kainuoja.
„Paukščių kalba“
Ketvirtadalis Velso gyventojų vartoja senovės valų kalbą, tad ja kelio ženkluose užrašyti vietovių pavadinimai ir kita informacija. Pavyzdžiui, nurodoma, jog už kelių mylių yra įsikūręs miestelis Cwmfelinfach, Mynyddislwyn ar Maesycwmm.
Pagalvojau: o jeigu reikėtų sukurti eiles kurio nors iš šių miestelių garbei? Kokie žodžiai tiktų į ritmą su jo pavadinimu? O jeigu reikėtų sukurti šūkį vietos sporto komandai?
Tai dar nieko. Velse yra miestelis, kurio pavadinimas valų kalba užrašomas net 58 raidėmis ir yra ilgiausias Europos vietovardis: Llanfairpwllgwyngyllgogerychwyrndrobwllllantysiliogogogoch.
Sunku ištarti? Bandykit ištarti siūlomą sutrumpinimą — Llanfair Pwllgwyngyll.
Per vietos radijo stotis teko girdėti, kaip lengvai velsiečiai taria ir net dainuoja šiuos žodžius.
Tuo tarpu užsieniečius nuo liežuvio laužymo ir nežinomybės gelbėja tik tai, kad kelio ženkluose informacija užrašoma ir anglų kalba, ją puikiai suprantantys ir vietiniai. Tiesa, akcentas neįprastas: kai prie ežero žvejys parodė sugautą upėtakį ir apie jį kažką pasakojo, likau nieko nesupratęs, bet vis tiek padėkojau.
Kelias į debesis
Nuo Kaerfilio pilies traukėme Brekono nacionalinio parko link. Pagrindiniai orientyrai — kalnai. Neįmanoma nepastebėti ant jų šlaitų būriais besiganančių avių.
Vienas iš jų, Pen y Fan (pats viršus), yra antra pagal dydį (886 metrai) viršukalnė Velse, įveikiama per kelias valandas.
Trys dalykai, dėl kurių verta į ją užkopti: pirma, prieš akis atsiveria nuostabaus grožio vaizdai, antra — iš tikrųjų galima pabūti debesyse, trečia — įsiamžinęs prie viršūnę žyminčio simbolio ir palikęs ant jo savo atneštą akmenuką gali bet kam pasigirti, jog esi tikras alpinistas.
Kas yra „shit“ ir kas ne
Iš Brekono kalnų važiavome į piečiau esantį Pembrauką — šis miestas buvo pagrindinis orientyras ieškant interneto tinklalapiuose matytų Atlanto vandenyno pakrantėje esančių uolynų. Miestą pasiekėme jau sutemus ir ėmėme dairytis nakvynės.
Prie svečių namų sutiktas anglas, įsitikinęs, kad mes ne darbininkai iš Lenkijos, o turistai iš Lietuvos, paaiškino: jums nėra ko šiame mieste pasilikti.„ Viskas čia yra “shit“,— kalbėjo jis ranką prie širdies pridėjęs ir teigė, jog aplink yra kur kas geresnių vietų.
Ir pasiūlė važiuoti į už 15 mylių esantį kurortinį miestelį Tenbį. Ten esą tikrai bus į ką pažiūrėti.
Ir jis buvo teisus. Įspūdį paliko ir didžiulės uolos, ant kurių įsikūręs Tenbis, ir siaurose gatvelėse vieni šalia kitų išsirikiavę įvairiaspalviai namai, ir žvejų laivai bei jachtos, per atoslūgį vandenyne prieplaukoje atrodantys kaip ant dugno išmėtyti milžinų žaislai, ir sala su pilies liekanomis, į kurią per atoslūgį galima, bet draudžiama nueiti. Paplūdimyje — purus geltonas smėlis ir kartkartėmis augančios palmėmis.
Gražu.
Važiuodami atgal įsitikinome, kad vakare sutiktas anglas buvo teisus. Kitą dieną grįžtant per Pembrauką nieko įspūdingo ten neišvydome. Nebent lietuvių parduotuvę miesto centre.
Šioje viduramžiais ant pakrantės uolų pastatytoje ir iki šiol išlikusioje koplyčioje gyveno vienas iš karaliaus Artūro riterių, nusprendęs tapti atsiskyrėliu. Akmeninis pastatas tarp uolų sunkiai matomas tik iš oro arba ruoželio vandenyno. Šiandien kelias į jį atviras visiems turistams.
Gamtos stebuklai — už minų lauko
Paskutinė skubomis sudaryto plano stotelė Velse buvo Pembraukširo pakrantės nacionalinis parkas. Pietinėje jo dalyje aukštas kalkakmenio uolas tūkstančius metų skalaujantis Atlanto vanduo iš akmens sukūrė įvairiausių pavidalų natūralias skulptūras. Jų apstu, o įspūdingiausia — arka, kažkodėl gavusi Žaliojo Velso tilto vardą.
Ją pamatyti norėjosi labiausiai, tačiau visos aplinkybės, rodės, klostėsi taip, kad prie jos atsidurti nepavyktų.
Visagalė navigacijos sistema kelio į šią vietovę nerado, ženklų nėra, o kiekvienas kelio paklaustas vietos gyventojas rodydavo į skirtingas puses.
Ir tik tuomet, kai pagaliau pavyko surasti privažiavimo kelią, prapliupo toks stiprus lietus, kad per minutę visi drabužiai buvo šlapi iki paskutinio siūlo. Todėl keliaujantiems į šią vietą reikėtų patarti ieškoti miestelio Merrion ir jame įsikūrusios karinės bazės — ten jau ir orientyrą vieną kitą galima aptikti, ir iki pačios pakrantės visai netoli.
Beje, norint prieiti uolas, tenka skersai kirsti Didžiosios Britanijos ginkluotųjų pajėgų poligono teritoriją. Turistams įrengti specialūs takeliai, o kas antrą žingsnį stovintys ryškūs ženklai įspėja, kad nužengus nuo jo kyla pavojus žūti.
Ženkluose parodytos sprogstamosios bombos, o prie susikirtimų su keliukais nurodoma, kad šioje vietoje gali pravažiuoti tankas.
Poligonas veikia iki šiol. Kai jame vyksta pratybos, apie jas perspėja prie įvažiavimo į teritoriją mirksinčios raudonos lemputės.
Valdas Pryšmantas
