Vėlinių tradicijos: nuo pagonybės laikų iki krikščioniškojo tikėjimo

Lapk­ri­čio 1-ąją tra­di­ciš­kai lan­ko­mi ar­ti­mų­jų ka­pai ir už­de­ga­mos žva­kės. Šiau­lių uni­ver­si­te­to ka­pe­lio­nas Ri­man­tas Prans­kai­tis sa­ko, kad ap­lan­kius ka­pus, už­de­gus žva­kę rei­kia ne­pa­mirš­ti ir su­kal­bė­ti mal­dos, ant­raip ka­pų ap­lan­ky­mas bus la­biau gė­lių dar­že­lio tvar­ky­mas, o ne am­ži­no­sios ra­my­bės lin­kė­ji­mas mi­ru­siems.

Be­je, tai, ką da­bar va­di­na­me Vė­li­nė­mis ir Vi­sų šven­tų­jų die­na, ne vi­suo­met bu­vo šven­čia­ma mums įpras­tu bū­du. Iki XIX a. lie­tu­viai ka­pi­nė­se ne­de­gin­da­vo žva­kių, į ku­rias ne vie­nam gra­žu pa­žiū­rė­ti nak­tį. Dar anks­čiau, pa­go­ny­bės lai­kais, žmo­nės su vi­so­mis vai­šė­mis ir gė­ri­mais ei­da­vo švęs­ti į ka­pi­nes, nes bū­da­vo ti­ki­ma, kad mi­ru­sie­ji ga­li pri­si­kel­ti.

Trys mis­ti­nės die­nos

Spa­lio pa­bai­gos-lapk­ri­čio pra­džios šven­tės pra­si­de­da Vi­sų šven­tų­jų iš­va­ka­rė­mis, ku­rių šak­nys sie­kia skan­di­na­vų der­liaus ėmi­mo šven­tę Sai­vin (Sam­hain). Dėl Va­ka­rų kul­tū­ros ir krikš­čio­ny­bės įta­kos ši šven­tė įgi­jo He­lo­vi­no pa­va­di­ni­mą: All Hal­low's Eve­ning (Vi­sų šven­tų­jų iš­va­ka­rės), vė­liau bu­vo su­trum­pin­ta iki Hal­lo­ween. Sa­ko­ma, kad ši šven­tė pra­si­dė­jo Va­ka­rų Eu­ro­po­je kaip pa­sku­ti­nio ru­dens der­liaus nuė­mi­mo šven­tė, kai bu­vo ren­gia­mi di­džiu­liai tur­gūs, puo­tau­ja­ma. Spa­lio 31-oji lai­ko­ma sim­bo­li­ne die­na, kai bai­gia­si ru­duo ir pra­si­de­da šal­ta­sis ir tam­su­sis me­tų lai­kas. Dėl įvai­rių apei­gų, ku­rios bu­vo at­lie­ka­mos se­no­vė­je Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se, Ško­ti­jo­je, Ai­ri­jo­je, ši da­ta sie­ja­ma su mir­ti­mi, at­si­grę­ži­mu į mi­ru­sių­jų pa­sau­lį.

Kai Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja ko­lo­ni­za­vo Šiau­rės Ame­ri­ką, šios tra­di­ci­jos, lai­kui bė­gant sa­vaip pa­ki­tu­sios, pa­skli­do po vi­są že­my­ną. Da­bar ko­ne vi­sas pa­sau­lis ži­no, kaip at­ro­do He­lo­vi­no šven­tei skap­tuo­ja­mi mo­liū­gai, kaip per­si­ren­gę bai­siais kos­tiu­mais vai­kai vaikš­to pra­šy­da­mi sal­dai­nių ar­ba gra­sin­da­mi iš­krės­ti po­kštą. Lie­tu­vo­je šios tra­di­ci­jos ne­bu­vo, o po tru­pu­tį pe­ri­ma­ma ame­ri­kie­tiš­ko­ji ke­lia vis dau­giau prieš­ta­rin­gų nuo­mo­nių.

Iš kar­to po per­si­ren­gė­lių šven­tės lapk­ri­čio 1-ąją yra Vi­sų šven­tų­jų die­na. Ki­taip nei He­lo­vi­nas, ši die­na tu­ri krikš­čio­niš­kas šak­nis. Nuo se­no ši die­na dau­gu­mo­je krikš­čio­niš­kų ša­lių yra pa­skelb­ta na­cio­na­li­ne šven­te, ne dar­bo die­na.

Krikš­čio­nys pa­gal sa­vo ti­kė­ji­mą šven­čia ir Vi­sų šven­tų­jų, ir Mi­ru­sių­jų (Vė­li­nių) die­nas, nes yra ti­ki­ma, kad šie du pa­sau­liai yra la­bai ar­ti­mai su­si­ję vie­nas su ki­tu.

Va­ka­ruo­se Vi­sų šven­tų­jų die­na im­ta mi­nė­ti apie 610 mū­sų eros me­tus, kai po­pie­žius Bo­ni­fa­cas IV ge­gu­žės 13 d. pa­šven­ti­no Ro­mos Pan­teo­ną Šven­to­sios Mer­ge­lės var­du. Nuo tos die­nos bu­vo šven­čia­ma Šve­nų­jų kan­ki­nių die­na.  Apie 731 me­tus Po­pie­žius Gre­go­ri­jus III per­kė­lė šią da­tą į lapk­ri­čio 1-ąją ir pa­kei­tė šven­tės pa­va­di­ni­mą į to­kį, ko­kį ži­no­me iki šiol.

Ši da­ta li­ko ne­pa­ki­tu­si net po Baž­ny­čios re­for­ma­ci­jos, nes pro­tes­tan­tai vi­sus se­nuo­sius krikš­čio­nis lai­kė šven­tai­siais ir šią šven­tę sky­rė se­nie­siems ir nau­jie­siems krikš­čio­nims pa­gerb­ti.

Lapk­ri­čio 2-oji me­na ne to­kius se­nus lai­kus – ją be­ne­dik­ti­nas Šven­ta­sis Odi­las (Saint Odi­lo of Clu­ny) 998 m. pa­skel­bė Vi­sų mi­ru­sių­jų die­na. Ro­mos baž­ny­čia šią šven­tę priė­mė tik XIV a.

Dva­sios jė­ga – nuo ti­kė­ji­mo ko­ky­bės

Per mi­ru­sių­jų pa­ger­bi­mo die­ną žmo­nės tra­di­ciš­kai lan­ko ka­pus, juos tvar­ko, pa­lie­ka gė­lių. „Ši die­na – tai mi­ru­sių­jų pri­si­mi­ni­mas. Mes ti­ki­me po­mir­ti­niu gy­ve­ni­mu, mel­džia­me jiems am­ži­no­sios ra­my­bės. Juk jei žmo­gus į po­mir­ti­nį gy­ve­ni­mą nuė­jo su nuo­dė­mių ba­ga­žu, mes mel­džia­mės, kad jis ga­lė­tų ra­miai il­sė­tis“, – sa­ko ka­pe­lio­nas R. Prans­kai­tis.

Anot R. Prans­kai­čio, ka­pų lan­ky­mas tu­ri bū­ti neat­sie­ja­mas nuo mal­dos. Įp­ras­tai žmo­nės su­tvar­ko ka­pą, už­de­ga žva­kę, pa­sto­vi ty­liai ir nuei­na. Kaž­kaip ne­jau­ku jiems bū­na pa­si­mels­ti, ta­čiau mal­dą su­kal­bė­ti rei­kė­tų. Yra Vieš­pa­ties an­ge­lo mal­da, kai pa­sa­ko­ma tris kar­tus „Svei­ka, Ma­ri­ja“ su spe­cia­liais in­tar­pais.

„Jei pa­si­mel­dei už mi­ru­sį­jį, tai jau daug. Bai­mė mels­tis – grei­čiau­siai bai­mė pa­ro­dy­ti ki­tiems, ko­kį die­vą ti­ki. Mū­sų ti­kė­ji­mas yra bend­ruo­me­niš­kas, mes tam ir su­si­ren­ka­me, ta­čiau ne­re­tai bū­na­me kuk­lūs sa­vo ti­kė­ji­mo liu­dy­to­jai. Kuk­lu­mas yra ge­rai, ta­čiau dva­sios jė­ga atei­na nuo ti­kė­ji­mo ko­ky­bės“, – sa­ko R. Prans­kai­tis.

Esan­tiems emig­ra­ci­jo­je ir ne­ga­lin­tiems ap­lan­ky­ti ka­pų ge­riau­sias mi­ru­sių­jų pa­mi­nė­ji­mas – šv. Mi­šių au­ka. Pa­sak ku­ni­go, lan­kant ka­pus ver­tė­tų at­kreip­ti dė­me­sį ir į ap­leis­tus, ant jų už­deg­ti žva­ku­tę. „Gal ten ir pa­lai­kų jau ne­bė­ra, bet mes ti­ki­me am­ži­nuo­ju gy­ve­ni­mu. Už­deg­ta žva­kė – tai jau daug“, – sa­ko jis.

Pa­lai­do­ji­mas – psi­cho­lo­gi­nis ženk­las

Ar ka­pi­nių lan­ky­mas ne­su­reikš­mi­na­mas, ar ne­ver­tė­tų gy­vų my­lė­ti la­biau nei mi­ru­sių­jų ir bū­tent gy­vie­siems do­va­no­ti gė­lių?

R. Prans­kai­tis sa­ko, kad ar­ti­mo žmo­gaus ka­pas ne­lei­džia pa­mirš­ti, kas esi ir kiek tas žmo­gus, ku­rio jau ne­bė­ra, tau yra da­vęs šiam pa­sau­ly. „Ėji­mas į ka­pi­nes dau­ge­liui žmo­nių pa­de­da su­si­tai­ky­ti su tuo, ko jau ne­be­ga­li pa­keis­ti. Žmo­gaus pa­lai­do­ji­mas – tai psi­cho­lo­gi­nis ele­men­tas, kad pa­dė­tas taš­kas, rei­kia gy­ven­ti to­liau“, – sa­ko ku­ni­gas.

Vis daž­niau žmo­nės pra­šo, kad po mir­ties bū­tų kre­muo­ja­mi, o pe­le­nus siū­lo iš­bars­tyt jū­ro­je ar lai­ky­ti kur nors na­muo­se. Ku­ni­gas sa­ko, kad kre­ma­ci­ją ka­ta­li­kų baž­ny­čia prii­ma, ta­čiau žmo­gaus pa­reiš­ki­mas, kad jis no­ri, jog pe­le­nai bū­tų iš­bars­ty­ti pa­vė­jui, ro­do, kaip ve­lio­nis su­pra­to krikš­čio­niš­ką su­vo­ki­mą apie pa­lai­kus. „Jei ar­ti­mie­ji ve­lio­nio pa­lai­kus ur­no­je lai­ko na­muo­se, pa­tiems ar­ti­mie­siems tai ra­my­bės ne­su­tei­kia. Nuo­la­ti­nis ur­nos ma­ty­mas ar­do, dras­ko, ne­lei­džia už­gy­ti ne­tek­ties žaiz­dai ir gy­vent to­liau“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Kiek­vie­na tau­ta tu­ri sa­vas tra­di­ci­jas, ka­pų prie­žiū­ra – ša­lies kul­tū­ros da­lis ir tuo esa­me uni­ka­lūs. Puoš­da­mi ka­pus, už­sa­ky­da­mi šv. Mi­šias žmo­nės pa­ro­do il­ge­sį išė­ju­sie­siems. Tas il­ge­sys pri­klau­so nuo iš­gy­ven­to jaus­mo ir pa­mal­du­mo. „Kar­tais žmo­nės klau­sia, ar ga­li­ma nuim­ti gė­les nuo ka­po, jei ne­praė­jo 30 die­nų po pa­lai­do­ji­mo. Rei­kia žiū­rė­ti es­te­ti­kos, kaip ka­pas at­ro­do. Tra­di­ci­jos, ma­dos, žmo­nių mąs­ty­mas kei­čia­si, bet tik­rai bū­tu­me ne­sup­ras­ti, jei į šer­me­nis atei­tu­me be gė­lės“, – kal­ba R. Prans­kai­tis.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ, Be­nas JAN­KAUS­KAS