Birutė SLAVINSKIENĖ Kai rudeninės sutemos apgaubia žemę, o vėjo šuorai veja namo, į šilumą ir šviesą, ateina Vėlinės. Tai metas, kai prisimename tuos, kurie, amžino poilsio išėję, paliko mus. Visų šventųjų dieną uždegame žvakes prie mums brangių kapų, tylos minute pagerbiame tuos, kurių jau niekas nebelanko... Šiomis dienomis kapinių link nusidriekia automobilių virtinės. Ką aplankyti kapinėse, visi turime...Nors trumpam sugrąžinti brangius žmones, pabūti kartu leidžia prisiminimai. Šįkart prisiminkime keletą tų, kurie mus paliko nuo Vėlinių iki Vėlinių. Petras Grevys
Pernai gruodžio 31-ąją nuo sunkios ligos miręs ilgametis Tauragės šilumos tinklų technikos inžinierius Petras Grevys darbinę karjerą baigė tik tų pačių metų sausį. Įmonei jis atidavė 45-erius gyvenimo metus.
P.Grevys, anot kolegų, buvo vienintelis tokio aukšto lygio technikos specialistas Tauragėje, negailėjęs savo laiko kitiems gelbėti, patarti, praskaidrinti nuotaiką. Visų kartu Tauragės šilumos tinkluose dirbusiųjų prisiminimai apie velionį šilti.
Šilumininko karjerą P.Grevys pradėjo 1968 metais nuo katilinės viršininko pareigų. 1998 metais įkūrus Tauragės šilumos tinklus jis tapo įmonės direktoriumi. Nuo 2000 metų P.Grevys jau kaip technikos direktorius, įmonės akcininkas ir valdybos narys aktyviai prisidėjo prie „Beržės“ rajoninės katilinės rekonstravimo, padėjo įgyvendinti perėjimą prie biokuro naudojimo šilumos gamyboje, prisidėjo prie vandens šildymo katilo, kondensacinio ekonomaizerio ir galingo garo katilo su turbogeneratoriumi, skirto elektros energijos gamybai, įrengimo darbų. Dėl jo laiku atliktų ir tikslių techninių sprendimų šilumos kaina Tauragės gyventojams – viena mažiausių šalyje.
Virginija Ivaščenkienė
Vasario 6-ąją po ilgos ir sunkios ligos užgeso gydytojos Virginijos Ivaščenkienės gyvybė. Pasak kolegų, gydytoja negailėdama skleidė širdies gerumą, dalijosi išmintimi ir patirtimi, suteikė viltį tūkstančiams.
Nuo 1985 m. pradėjusi dirbti Tauragės rajono centrinėje ligoninėje gydytoja rentgenologe, apylinkės terapeute, o nuo 1997 m. – VšĮ Tauragės rajono Pirminiame sveikatos priežiūros centre šeimos gydytoja, V.Ivaščenkienė buvo darbšti, jautri, pareiginga, mokėjusi dalintis, džiaugtis, atjausti ir suprasti, visad besišypsojusi, mylėjusi gyvenimą.
Jadvyga Lengvinaitė-Šitikovienė
Tautodailininkė, tapytoja Jadvyga Lengvinaitė-Šitikovienė mirė šiemet, vasario 8-ąją.
Apie dailininkę rašė „Tauragės kurjerio“ žurnalistė Jovita Strikaitienė. Pasak jos, J.Lengvinaitę 1968 metais „atrado“ vietinio laikraščio žurnalistai. J.Lengvinaitės kūriniai – lyriški, simboliniai, netgi siurrealistiniai, kartais ir labai tiesmukai skleidžiantys skausmą. Neįprasti, filosofiniai, pastele pirštais tapyti paveikslai buvo suprantami ir paprastiems žmonėms. Tik tuometinei valdžiai ir dailininkė, ir jos darbai neįtiko.
Kurį laiką J.Lengvinaitė gyveno Gargžduose, vėliau sugrįžo į Tauragę. Pažymint dailininkės septyniasdešimtmetį, 2000-aisiais surengta paskutinė paroda. Niekada joks dailėtyrininkas nenagrinėjo Jadvygos kūrybos, nebuvo išleistas jos darbų albumas. Yra R.Vaitkaus išleistas albumas „Lizdai laukia pavasario“.
J.Lengvinaitė nutapė apie 200 darbų. Namuose turėjo tik keletą, kiti išdovanoti įvairiems žmonėms, kai kurie iškeliavę į Latviją, Rusiją, JAV.
Irena Banevičienė
Liepos 28 dieną tragiškai žuvo Tauragės Martyno Mažvydo progimnazijos pradinių klasių mokytoja Irena Banevičienė.
Kolegos šios mokytojos darbą vertino kaip pašaukimą į mažų vaikų širdeles tarsi gintaro gabalėlius dėti gerumą, teisingumą, atsakomybę, pareigą ir begalinį žinių troškimą. Mokyklai ji atidavė 41 metus.
Irena buvo nuoširdžiai bendraujantis žmogus, sugebėjęs išklausyti, suprasti, patarti, mokėjo pasidžiaugti kitų sėkme, užjausti ir padėti nelaimėje. Mokytoja buvo aktyvi mokyklos gyvenime, visada geros nuotaikos, kompetentinga savo srities žinovė, negailėjusi patarimų ir kolegoms. Ieva Milda Jankutė
Mažosios Lietuvos patriarcho, aušrininko, Tilžės akto signataro, Lietuvos Valstybės Tarybos nario Martyno Jankaus vaikaitė, Pagėgių krašto garbės pilietė Ieva Milda Jankutė-Gerola mirė rugsėjo 13 dieną Klaipėdoje.
Velionė gimė Bitėnuose 1924 m. birželio 24 d. Per II pasaulinį karą su šeima pasitraukė į Vokietiją. Čikagoje (JAV) mokėsi laboratorinių mokslų, o College of Liberal Arts įgijo magistro laipsnį. 1958 m. persikėlė į Italiją, ten sukūrė šeimą su italu gydytoju. Jam mirus 1978 m. grįžo į JAV, šį kartą į Niujorką. Tiek Čikagoje, tiek Niujorke dirbo ligoninėje.
Velionė visą gyvenimą buvo patriotiška ir aktyvi visuomenininkė. Dosniai rėmė Mažosios Lietuvos spaudą. I.Jankutė buvo gyva lietuvininkų gyvenimo, kultūros liudininkė, o kartu žengė senolio M.Jankaus darbų ir siekių kryptimi. E.Jankutė visuomet mielai atsiliepdavo ir atvykdavo į renginius ir šventes Bitėnuose, prie Rambyno kalno. Įsteigė M.Jankaus premiją studentams ir kūrėjams, pasirūpino Šilėnų kapinių Bitėnuose sutvarkymu ir papuošimu. Kapinaitėse už aukotojos lėšas buvo pastatyta ir centrinė skulptūra. Klaipėdoje jos lėšomis įrengta atminimo lenta M.Jankui Šaulių gatvėje. Į renginius ir šventes Bitėnuose I.Jankutė visuomet atvykdavo pasipuošusi tautiniais rūbais, o galiausiai juos padovanojo M.Jankaus muziejui.
Velionė nemėgo būti išskiriama iš kitų kraštiečių ar net apdovanojama. Jos visuomeninė veikla, nueitas nelengvas gyvenimo kelias buvo įvertintas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ (2011 m.), o Pagėgių savivaldybė suteikė Pagėgių krašto garbės pilietės vardą ir įteikė atitinkamas regalijas (2013 m.).
