Noriu papasakoti apie vieną įsimintiniausių savo kelionių: apie kelionę į Islandiją.
Tai įvyko bemaž prieš dvejus metus. Nežinojau, ko tikėtis iš tokios šalies apie kurią buvau girdėjusi tik iš nuogirdų. Žinojau, jog ten ganėtinai šalta, jog ten daug geizerių ir kalnų. Nuvykusi ten, iškart supratau, jog mano žinios buvo niekam vykusios, nes Islandijos gamtą, vargu, ar išeitų apibūdinti keliais žodžiais, o gal net ir žodžių pritrūktų...
Prieš nusileisdama ant Islandijos žemės, žvilgtelėjau pro lėktuvo langą: išvydau neįprastą mano akiai vaizdą – galėtum pagalvoti lyg mėnulio paviršių, buvo beveik nematyti žalumos – tik kalnai.
Jau pirmosiomis viešnagės dienomis supratau, jog ši ganėtinai atitolusi nuo Europos žemyno sala visų pirmiausia skiriasi oru – jis be galo permainingas. Vasarą, susiruošęs pasivaikščioti, negali pamiršti nei megztuko, nei akinių nuo saulės. Vieną akimirką yra apsiniaukę ir pučia nenuvaldomas vėjas, kitą – šviečia saulė. Toks tas Islandijos klimatas...
Keista, jog skirtingai negu lietuviams, islandams prastas oras nesuteikia blogų emocijų, galbūt prie to jie pripratę. Juk daugiau negu pusę metų, vargu, ar nušvinta saulė, o atšiaurus oras vidurį vasaros nieko nestebina. Jie, kaip ir dauguma skandinavų, yra ramūs ir ganėtinai draugiški žmonės, tačiau mėgstantys linksmybes. Nors daugelis šalies gyventojų yra pasiturintys, vargu, ar įmanoma pamatyti akivaizdžiai skirtingų socialinių sluoksnių, savo turtus demonstruojančių islandų.
Iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti, jog visi žmonės yra pernelyg panašūs, labai dažnai net dėvintys tokius pat rūbus ir visai nesvarbu, ar tu jaunas, ar senas, turtingas, ar ne toks pasiturintis. Pagirtina tai, jog bemaž kiekvieno save gerbiančio islando spintoje rastumėme vilnonį megztinį, margintą tradiciniais raštais.
Bene didžiausią įspūdį, kurį gan sudėtinga apibūdinti žodžiais, paliko Islandijos kalnai. Jie - be galo didingi, nukloję visą Islandijos žemę. Pro jų šlaitus galima regėti nuostabius saulėlydžius ir saulėtekius.
Rodos, stebėdamasis ir gėrėdamasis didingais kalnais įgauni ramybės, kūnas prisipildo harmonija. Nuostabus pojūtis, kurį patirti gali tik ten buvę.
Ne veltui Islandija vadinama ledo ir ugnies šalimi. Čia gausu ugnikalnių. O geizeriai - kunkuliuojantys vandenys, trykštantys iš žemės – dar vienas vaizdas, kuris atmintin įstringa ilgam...
Galbūt nepapasakojau nei pusės, ką mačiau ir ką patyriau ten, nedideliame žemės lopinėlyje, kur viskas truputėlį kitaip. Kur žmonės truputį ramesni, oras – gaivesnis, vėjas – stipresnis, o gamta – didingesnė...
Istoriją atsiuntė Gerda Striškaitė.
