Ne pirmą kartą chirurgai planuoja atlikti veido transplantavimo operaciją. Medicininių kliūčių veido persodinimui, regis, nėra, bet baiminamasi psichologinių padarinių.
Denisas Chatelier, kuriam persodintos abiejų rankų plaštakos, pasakoja ketverius metus negalėjęs priprasti ir pripažinti, kad svetimo žmogaus rankos dabar yra jo kūno dalys. Prieš penkiolika metų Indijos gydytojai devynerių metų mergaitei, sunkiai nukentėjusiai autoavarijoje, persodino veido ir skalpo odą. Pernai medikai iš Kentukio paprašė leidimo tokiai operacijai. Ohajo valstijos, Klyvlendo, chirurgai jau rengiasi operuoti pirmuosius savanorius pacientus. Šiuo metu veido persodinimo laukia 12 žmonių.
Britų chirurgai įspėja, kad svarbu teisingai įvertinti operacijos padarinius, atsižvelgiant į kitų pacientų patirtį po organų transplantavimo. Žmonės patiria emocinių traumų: baiminasi, ar naujieji organai gerai prigis ir veiks, svarsto, kas jų laukia, jei operacija nepavyks, nerimauja, kad reikės gerti stiprius vaistus, slopinančius imuninę sistemą. Pacientai jaučia asmeninę atsakomybę ir kaltę, jei jų organizmas atmeta persodintą organą. Dažnai dar ilgai po operacijos žmonės jaučiasi nešiojantys dalį svetimo žmogaus pasaulio savyje ir išgyvena ne tik dėkingumą, bet ir kaltės jausmą prieš donorą ir jo artimuosius.
Pirmasis žmogus su persodinta plaštaka Clintas Hallamas galop paprašė svetimą ranką pašalinti. Medikai tuomet aiškino, kad C. Hallamas vengė gerti atmetimo reakciją slopinančius vaistus, bet pats pacientas tokius aiškinimus neigė. Šis ir panašūs atvejai rodo, kaip svarbu atrinkti tinkamus žmones ir juos gerai parengti operacijai. Veidas yra labai svarbi žmogaus įvaizdžio ir savimonės dalis. Ekspertai įžvelgia veido persodinime slypintį paradoksą – labiausiai nepatenkinti savo dėl kokių nors priežasčių pakitusiu veidu ir yra tie asmenys, kurie jautriausiai reaguos į veido transplantavimo padarinius. Persodinimo šalininkai ramina, kad po operacijos visi gaus psichologinę pagalbą, kurios veiksmingumas jau įrodytas, konsultuojant žmones nelaimingų atsitikimų pakeistais veidais.
Dar viena iškylanti problema – visuomenės reakcija. Iš anksto aišku, kad pirmosios veido transplantacijos sulauks didelio žiniasklaidos susidomėjimo. Nors medikai įsipareigoja saugoti paciento anonimiškumą, mažai tikėtina, kad žurnalistai nepersekios pirmųjų pacientų. Dažnai galvojama, kad veido persodinimas reiškia, kad donoro veidą gauna kitas žmogus. Londono psichologė Alex Clarke aiškina, kad iš tikrųjų sukuriamas naujas veidas, nes plastinės chirurgijos specialistams tenka donoro veidą pritaikyti prie paciento kaukolės ypatumų. Labdaringos organizacijos, padedančios žmonėms pakeistais veidais, vadovas dr. Jamesas Partrige'as primena, kad prie savo naujojo veido žmogus pripranta per 4-5 metus. Jis ragina medikus įvertinti visus padarinius ir neskubėti bei nelenktyniauti, kas greičiau pirmasis atliks veido persodinimo operaciją.
Pagal užsienio spaudą parengė Gintaras Aleknonis
