Koldūnų kraštu tituluojamoje Viduklėje įsikūrusi koldūninės įkūrėja 31-erių Karolina Marija Grabinskienė su šypsena sako, kad užsukę niekada neišeina nusivylę – lietuviai koldūnus itin pamilę, tačiau šis patiekalas sužavi ir turistus iš kitų šalių.
Šiemet „Viduklės koldūnai“ mini savo veiklos dešimtmetį. O viskas prasidėjo po daugelio metų Viduklėje vėl įvykusios koldūnų šventės. Ji sutraukė daugybę žmonių iš visos Lietuvos, tačiau vietos, kur galėtų užsukti ir paskanauti tradicinių koldūnų, miestelyje nebebuvo.
„Po šventės buvo labai geri atgarsiai, žmonės vis atvažiuodavo į miestelį ir klausdavo, kur galima pavalgyti garsiųjų koldūnų. Ne kartą sutikau žmones, klausiančius šio klausimo, ir man iš karto šovė mintis – reikia kažką daryti, nes nėra kur pavalgyti koldūnų. Taip kitais metais atidarėme „Viduklės koldūnų“ kavinę“, – šypsosi K. M. Grabinskienė.
Gamina pagal ypatingą receptą
Koldūnais miestelis garsėja jau daugybę metų – viskas prasidėjo nuo vienos moters, kuri iš tremties Sibire parsivežė koldūnų receptą ir pradėjo juos gaminti visiems miestelio gyventojams.
„Tai turėjo pasisekimą, žmonėms labai patiko, tuomet dar nebuvo autostrados, žmonės link jūros važiuodavo Žemaičių plentu ir sustodavo, nes pakeliui. Viduklės pavadinimas, tarp kitko, ir reiškia vidurys kelio.
Žmonės sustodavo čia, pusiaukelėje, pavalgyti, dalinosi iš lūpų į lūpas, kokie čia skanūs koldūnai. Tada būdavo netgi galima pamatyti, kaip tie koldūnai gaminami, kaip man pasakojo, už stiklo moterys gamindavo koldūnus ir visi laukdavo ilgose eilėse, kad galėtų jų pavalgyti“, – kaip Viduklė išpopuliarėjo savo koldūnais pasakojo pašnekovė.
Kai prieš dešimtmetį ėmėsi įkurti koldūninę, lengva nebuvo – nors kasmet vykdavo koldūnų šventės, daugelį metų miestelyje nebuvo vietos, kur galėtų jų paragauti, be to, važiuojant autostrada, reikėdavo išsukti iš kelio, tad prireikė nemažai reklamos, kad žinia apie tokią vietą pasklistų.
„Būdavo vienetai tokių, kurie iš prisiminimo pravažiuodavo nežinodami, ras ar neras koldūninę ir pagaliau rasdavo. Vėliau reklama sklido iš lūpų į lūpas ir gan greitai viskas išsirutuliojo.
Dabar, kai manęs paklausia, kur reklamuojamės, atsakau, kad jau nelabai ir reikia, nes klientai sugrįžta ir dar kitiems pasako. Esu įsitikinusi, kad geriausia reklama yra kito žmogaus atsiliepimas ir rekomendacija“, – nusijuokia.
Koldūnus ypač pamilę vaikai
Žvelgdama atgal, K. M. Grabinskienė su šypsena prisimena, su kokiu užsidegimu dar visai jauna nėrė į šią veiklą – buvo įsitikinusi, kad viena pajėgs aptarnauti visus klientus, tačiau greitai teko suprasti, kad be pagalbos – niekaip:
„Viena tvarkiausi dvi-tris savaites, paskui grįžau namo, nusiverkiau, sakiau nieko nebenoriu, nieko nebereikia, aš nebepatempiu. Atrodė, kad sugebėsiu, kas čia tėra, juk nesunku. Bet teko ieškoti pagalbos.“
Nuo pat įkūrimo virtuvėje darbavosi dvi virėjos, kurių viena ir atnešė tikrųjų Viduklę išgarsinusių koldūnų receptą. Dabar dviejų žmonių nebepakanka – pastoviai dirba keturios virėjos, o sezono metu prireikia ir papildomų rankų, kitaip nespėtų visų pavaišinti koldūnais.
„Tai galėčiau įvardinti kaip vieną didžiausių iššūkių šiame versle, kadangi mes dirbame sezoniškai, nuo pavasario iki rudens, labai sunku kasmet surinkti kolektyvą, kuris norėtų ir būtų nusiteikęs dirbti.
Koldūnų gaminimas yra tikrai labai monotoniškas darbas, ne kiekvienam jis tinkamas ir įdomus“, – kalbėjo koldūninės įkūrėja.
O koldūnus lietuviai išties labai mėgsta, ypač juos pamilę vaikai. „Kartais klientai juokaudami su pykčiu sako, kad pas mus pavalgę koldūnų vaikai nebevalgo pirktinių koldūnų“, – su šypsena pasakojo ji.
Paragavę tradicinių, pirktinių nebenori
Vos pradėjus kurti verslą teko girdėti visokių kalbų – kad vien koldūnų nepakaks, teks plėsti meniu. Meniu, kaip sako Karolina Marija, plėsti teko, bet ne kitais patiekalais, o įvairesnėmis koldūnų rūšimis.
„Iš pradžių gaminome tik koldūnus su kiauliena, nes tai yra tradiciniai koldūnai pagal tradicinį receptą. Jau ketverius metus turime šiems savo koldūnams su kiauliena kulinarijos paveldo fondo sertifikatą, taip, kad būtent šie koldūnai nuo pirmųjų metų buvo patys populiariausi.
Vėliau pradėjome juos gruzdinti, tad žmonės galėjo rinktis – kas norėjo virtus, kas norėjo gruzdintus. Dar kiek vėliau, po poros metų, atsirado koldūnai su varške, kadangi užsukdavo vegetarai. Taip pat ir su vištiena.
Du metus atgal pradėjome gaminti su jautiena, o šiemet ir su grybais. Viso turime penkias rūšis“, – asortimentą išvardijo pašnekovė.
Vieni užsuka koldūnų pavalgyti vietoje, kiti – įsigyti šaldytų, nes paragavę tikrų Viduklės koldūnų į parduodamus prekybos centruose nė nebežiūri.
Užsuka ir lietuviai, ir užsieniečiai
Dažniausiai čia užsuka į pajūrį traukiantys tautiečiai. Klientų pikas užplūsta liepos-rugpjūčio mėnesiais, tačiau ir prasidėjus birželiui, prasidėjus vaikų atostogoms, klientų skaičius ženkliai išauga.
Tačiau koldūninėje galite sutikti ne tik lietuvius, bet ir užsieniečius iš įvairiausių šalių, kurie neaplenkia miestelį garsinančios vietos:
„Būna nemažai turistų iš Vokietijos, jie ypatingai mėgsta keliauti motociklais. Ir latviai, estai keliaudami pro šalį užsuka. Labai įvairūs žmonės ir įvairių tautybių lankosi pas mus.“
Lietuviai koldūnus tiesiog dievina, o kaip gi turistai iš užsienio? Pašnekovė patikina, kad visi išeina maloniai nustebę ir giria tradicinį šio krašto patiekalą.
„Manau, kad jie ir ieško kažko išskirtinio Lietuvoje, jeigu mus suranda, užsuka, nes nesame kažkur pakelyje, reikia išsukti iš kelio, kad atvažiuotų iki mūsų.
Tikrai nėra nusivylusių, labai džiaugiuosi tuo, kad visiems patinka ir jie labai nustemba, kad mūsų koldūnai tokie mažyčiai, ne tokie, kaip parduotuvėse, kad tai nėra vien tešla, yra pakankamai įdaro, kad būtų skanu“, – nusišypso K. M. Grabinskienė.
Užsukti į Viduklę verta ne tik dėl koldūnų, kuriais šis miestelis garsėja. Vidukliškė sako, kad miestelyje labai jauku ir smagu pasivaikščioti, prie bažnyčios yra labai graži aikštė, o aplink Viduklę yra daug gražių vietų, kurias verta aplankyti – Simono Stanevičiaus tėviškė, Molavėnų kompleksas su piliakalniais, Jūkainių rekreacinis-pažintinis takas.
