Jeigu šešiolika nepriklausomybės metų Lietuvą valdė, kalbėkime atvirai, buvę komunistai, tai reiškia, kad žmonės jau laisvoje Lietuvoje norėjo, jog komunistai būtų valdžioje. Žmonės norėjo, kad juos valdytų seni, praeities vadai, vadovaudamiesi, savo ruožtu, praeities moralės principais, kurie, matyt, buvo artimi ir žinomi patiems žmonėms! Stebėtina, kad tai tiek metų tiko Lietuvos žmonėms! Greičiausia, taip ir buvo, nes per visą šį laiką žmonės Lietuvoje išliko komunistinės Lietuvos žmonėmis – su visom vertybėmis, gyvenimo tradicijomis ir polinkiais, su komunistine morale. Todėl čia kartais yra taip nesmagu visiems kitiems – nuo tų, kas savo gyvenimo sąskaita kovojo prieš komunistinę diktatūrą iki tų, kas atvykdavo iš laisvų nuo diktatoriško viruso šalių. Ir taip gera tiems, kam komunizmas prasidėjo jau nepriklausomoje Lietuvoje.
Gaila ir apmaudu, kad kartu su atmintimi apie Lietuvos tikruosius didvyrius, apie kovotojus už jos Laisvę buvo ištrinta ir istorinė atmintis, tų žmonių aukšta moralė ir stipri dvasia. Ir dabar tai visuomenėje nėra atitinkamai puoselėjama. Vietoj to įskiepijamas konformizmas, prisitaikymas ir išankstinis pasidavimas neva aukštesnei vakarų civilizacijai, jos toli gražu ne pačioms geriausioms pragmatiškoms ir abejotinos moralės idėjoms.
Užmarštin nuėjo tie, kas sugebėjo atvesti Lietuvą į Valstybingumo paskelbimą. Kas pasakys, kokios buvo tų lietuvių idėjos, ir kas vertina jų idėjas, atvedusias į Valstybingumą, šiandien?
Ar yra Lietuvoje politikų, kurie, anot vieno kaimyninės šalies politiko, „nemeluoja ir neduoda meluoti kitiems, nevagia ir neduoda vogti kitiems, neima kyšių ir jų neduoda, netyli ir nebijo ginti savo ir piliečių, kuriuos atstovauti išrinktas, teisių ir myli savo Tėvynę“?
Sakoma, kad didžiausi vergai yra tie, kurie nepastebi, kad jie yra vergai. Ir apmaudu yra, kad Lietuvos žmonės paklūsta jiems įbrukamam amoraliam vadovavimui, kuomet su piliečiais elgiamasi kaip su vergais.
Kai kuriose tautose ankstesniais laikais (pvz. kad ir Ukrainos žemėse buvusios, Rusijos caro sunaikintos Zaporožės kazokų respublikoje) buvo paprotys vadovui, prieš jį išrenkant, barstyti galvą pelenais – kad neužmirštų, iš kur kilęs, ir kad teisingai elgtųsi valdžioje. Lyginant su dabartimi, kartais atrodo, kad pasikėlę vadovai pelenus pradeda barstyti ant žmonių galvų, o tie neišgali ką nors pakeisti. Vadžias varinėti žmones, pripratusius prie vergovės valdymo, vikriai perėmė Lietuvoje greitai išaugę verslovininkai, patapę politikais, o kai kurie ir išėję iš sovietų nomenklatūros. Jie ir elgėsi politikoje, kaip ankščiau, kas – kaip savo vertybėmis pagrįstame verslo pasaulyje, o kas – kaip priprato per komunistinės nomenklatūros valdymo dešimtmečius, užmiršdami pagrindinius demokratijos principus – garbę būti išrinktam ir garbę išlaikyti žodį tiems, kas išrinko, taip dėkojant už jiems laikinai suteiktą pasitikėjimą ir atsakomybę.
Šių esminių vakarų civilizacijoje įsigalėjusių principų nesupratusių ir neįvaldžiusių Lietuvos žmonių elgesio modelis atkartoja jau įsitvirtinusį jų pasąmonėje tėvų ir senelių modelį – PASITRAUKTI iš kovos lauko, kaip ir pabėgti nuo savosios šalies istorijos pamokų, taip nueinant užmarštin. Tačiau, jeigu okupacijų laikotarpiais pasitraukimas buvo nuo fizinės ir ideologinės prievartos, tai dabar tokį pasitraukimą labiausiai sąlygoja negatyvūs moraliniai procesai, įsiviešpatavę valstybės valdymo struktūrose, ir pačio mažo žmogaus – šalies piliečio! – kaip tokio, nematymas. Tada protėviai nesurado kitos išeities, nes negalėjo kovoti demokratijos kalavijais. O dabar – jų palikuoniai nenori? Tad ar turime stebėtis, kaip mes gyvename, ir kiek praranda šalis, joje susikūrus a le demokratinei valstybei ir, labiausiai, kiek praranda pasitraukusieji, „prabalsavę kojomis“, jų šeimos ir giminaičiai (ir tai liečia beveik kas trečią Lietuvos šeimą!). Nes, visų pirma, jų tėvų ir protėvių rankų ir proto galia per ištisus gyvenimus sukurtas bendrojo produkto pavidale valstybės turtas teisėtai turėtų tarnauti patiems žmonėms. Kaip ir tie, kurie laikinai ateina jį valdyti ir kas kažkodėl vis dar vadinasi VALDININKAIS, nors, po teisybė, turi vadintis TARNAUTOJAIS – nes jų pareiga – tarnauti žmonėms.
Jeigu Lietuva – krikščioniška šalis, tikriausiai, Lietuvos politikai yra ir krikščionys, ar bent privalo laikytis krikščioniškos moralės. Tad ar kas nors iš liūdnai pagarsėjusių politikų prisimena Kristaus žodžius: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Mk. 9,35)?
Tik nuo mūsų, laisvėjančios Lietuvos piliečių, pasirinkimo – o gyvenime VISADA reikia pasirinkti – priklausys, kaip mes kažkada prisiminsim atėjusius politikus.
Vasil Kapkan yra Lietuvos krikščionių demokratų (LKD) Vilniaus skyriaus valdybos narys ir kandidatas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą
