Lietuvos dabartis nelietuvio akimis
Lietuvai eina 17-ieji Nepriklausomybės metai. Lietuvai ir kitoms šalims Nepriklausomybę atgavus ir tapus masinės Vakarų kultūros erdve, jos buvo kaip mat užkariautos naujoviško gyvenimo stiliaus – kažkieno sugalvoto „life standard“ – nuo kurio, atrodo, nebegalima pabėgti net atokiuose kaimuose, nei vienkiemiuose. Plačiąja prasme Lietuvos kultūros ir valstybės vystymo laivo inkaras įgrimzdo amžiams į vartotojiškumo dugną (bent tiek ilgai, kiek Lietuva bus susieta su šiuolaikine vakariečių masine kultūra ir neras jai priešnuodžių – tiek ji, atrodo, bus paklusni primetamam diktatui).
Nes yra žinoma, kad tam tikri masinės kultūros elementai naudojami masių valdymui – ne kad žmonės laisviau kvėpuotų – bet kad valdymo struktūroms, tiek verslo, tiek valstybės, būtų lengviau dirbti. Taip pat jau senai nėra paslaptis, kad žmogui yra būdinga paklusti – vadovaujančiam grupei, bendruomenei, tautai. Žmogus, kaip būtybė, reikalauja lyderio. Šis vertikalaus priklausomumo dėsnis itin buvo išvystytas – iki kraujo stingimo – esant Lietuvai totalitarinės valstybės sudėtyje. Jo liekanomis po-totalitarinėje Lietuvoje bei kitose panašaus likimo valstybėse puikiai naudojamasi politikos, kartais verslo tikslais.
Tiems tikslams kaip tik ir buvo sugalvotos kai kurios šiuolaikinės technologijos – pavyzdžiui, santykių su visuomene tvarkymo (žinomos, kaip Public Relations, tik lieka klausimas – Kieno santykių?). Maža to, dalis šių pelnytai pažangai priskiriamų sričių tampa pramogos dalykais. Liūdnai priimti, tačiau galų galia, prieš žmonių gerą valią įbrukti ir įsiviešpatavę verslo televizijos ILIUZIJOS srautai, ypač veikiantys jaunąją kartą – netikėto laimėjimo, loto, dešimtukų, realybės šou – žaidžia su iki dar XX amžiuje nepaliesta žmogaus vidine sritimi – jo gyvenimo vertybėmis. Kas tai - iliuzijų protrūkis? Iliuzijų, kaip pabėgimo nuo nepakeliamos išorinės ir vidinės gyvenimo aplinkos, nuo jos kokybės nebuvimo, vertybių kaitaliojimosi, remiantis paskutiniais technologijų pasiekimais – pabėgimo į virtualią erdvę?
Tame, kad vertybės yra keičiamos, iš esmės nieko blogo nėra – taip atsitikdavo kiekviename amžiuje, kiekviename epochos pokyčio tarpsnyje. Tačiau stebėdami, turime pažymėti, kur link vyko tokie pokyčiai. Iki šių laikų tai buvo žmogiškumo, humaniškumo link. T.y., žmogaus, kaip psicho-fiziologinės būtybės išsaugojimo, brandesnio išvystymo link. Šį procesą lydėjo ir atitinkami idealai. Jų siekimai leisdavo išugdyti žmoguje valią darytu gerus darbus. Šių idealų dėka kiekvienoje tautoje klestėjo ne tik gyvybės išsaugojimo branduolys, bet ir tapatumas - kultūra, kalba, tradicijos – o vystymo raida rėmėsi pozityviąja sankloda, pozityviąja morale. Stiprėjo žmonių dvasia.
Stebint šio amžiaus pokyčius, galima teigti, kad žmogaus vidinis pasaulis, jo vertybės, jo moralė vis ryškiau tampa kovojimo, o kartais ir savotiško žaidimo lauku – nuo pat mažens, per žaislus ir žaidimus, mažiems ir didelėms. Būtent intelektinėje plotmėje vyksta nuožmi priešprieša dėl vertybių, jų vertinimų ir dėl jų kaitos. Šiuolaikinio postmodernistinio gyvenimo pragmatizmas įtakoja paversti vartotojiškumą vos ne pirminiu žmogaus poreikiu jų hierarchijoje – prilyginti išgyvenimo, gyvybės pratęsimo, alkio poreikiams. Vartotojiškumas skverbiasi į meną, pažeriant mums pavyzdžiui, kičą, vaizduojamame mene – begalybę serialų, veiksmo filmų ir pan., skirtų esamoms ir busimoms „reklamos aukoms“. Tai nėra natūralu žmogaus prigimčiai, nes vartojimas dėl vartojimo neturi racionalaus pagrindo, jo iki šiol neprireikia žmogaus, kaip Dievo kūrinio, savirealizacijai. Tam, kad vartojimo verslas vystytųsi, turi būti dirbtinai pakeista natūrali poreikių struktūra. Ir tai dabar vyksta su mumis.
Dabartinėje Lietuvoje pamesti nepriklausomos valstybės vystymo prioritetai. Naujų idėjų valstybei gyvavimui šiuolaikiniame pasaulyje kūrimas, ekonomikos vystymosi užtikrinimas, mokslas, taikomasis mokslas, pažangių technologijų kūrimas, atsakingas piliečio ugdymas – kur viskas tai? Ar į ateitį orientuotoje šalyje turi būti taip, kad pagrindinį vaidmenį ekonomikoje užimtų trapią ekonominę gerovę užtikrinanti prekyba ir jai tarnaujanti reklama, nesiskaitanti su morale?
Pavyzdžiui, jau pačių Lietuvos specialistų sukarpyta reklama orientuoja mus į jaunatvišką vyrų ir moterų ikivedybinio amžiaus tarpsnį – patį aktyviausią visoms prasmėms tarpsnį. Vakarų pasaulyje tai amžius, kada daugiausia pasitikima reklama ir daugiausia neapgalvotai išleidžiama pinigų. Atitinkamai, čia išgaunamas pats didžiausias pelnas, nesvarbu, kokiu būdu. Tad ar dėl to dirba vakarų pasaulis? Bet, tarkime, ši žmogaus gyvenimo pakopa viso labo sudaro tik apie 20 %! O kito amžiaus žmonės, esantys čia pat šalia, vaikai ir seneliai, negalintys duoti tiek pelno, verslininkų planuose jau neegzistuoja? Leiskite paklausti - kokia ir kieno čia moralė?
Kad išvystytų žmoguje vartotojiškumą kaip poreikį, naudojami ir kiti metodai. Vienas jų – sumaišyti vertybes, pakeisti prioritetus, kad įdiegtų savuosius. Ir tada sumaišomas melas su tiesa, kad niekas nepastebėtų skirtumo ir priimtų kas juoda – už baltą. Tam puikiai naudojama spauda, turinti pretenzijų būti ketvirtąja valdžia.
Visuomenės informavimo priemonės palieka savąjį vaidmenį ir tampa objektu, kuris iš tikrųjų linksta valdyti, vadovauti tam tikriems žmonių sluoksniams idant išgautų joms reikiamą pelną. Taip, pamažu ateina ketvirtosios valdžios persvara. Valdžios, kurios pelnas gali prilygti kokios pramonės šakos pelnui ir kuri gali valdyti prie vertikalaus valdymo pripratusią po-komunistinę tautą. Tiesa sakant, Lietuvoje nuo pat Nepriklausomybės Atkūrimo nėra tikro laikraščio, nešališkai atspindinčio įvykius ir pateikiančio tikrus faktus, kas iš tikrųjų ir yra spaudos prerogatyva – bet už tai yra daug verslo įmonių, pasivadinusių nepriklausoma spauda.
Koks iš jų, pavyzdžiui, parašys, kas Lietuvoje yra, anot vieno kaimyninės šalies politiko, toks geras politikas , kuris „nemeluoja ir neduoda meluoti kitiems, nevagia ir neduoda vogti kitiems, neima kyšių ir jų neduoda, netyli ir nebijo ginti savo ir piliečių, kuriuos atstovauti išrinktas, teisių ir myli savo Tėvynę“, ir kad tai – pozityvus politikas? Ir kad politikus, karts nuo karto, reikia keisti, kad šie neužmirštų, kam yra išrinkti?
Štai tokių neva nepastebimų moralės normų pasikeitimų, jų nutolimo nuo krikščioniškos moralės išdavoje, pasikeitė ir visuomenė, joje esantys žmonės, keičiasi ir auganti karta. Moralinės vertybės, ypač pirmųjų šalies asmenų, perimamos, jos realizuojasi, kaipmat veikia mūsų vaikus ir mūsų gyvenimus.
Ar mes to norime? Ar tokiu keliu toliau eis Lietuva?
Vasil Kapkan yra Lietuvos krikščionių demokratų (LKD) Vilniaus skyriaus valdybos narys ir kandidatas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą
