Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – naujienų portalas tv3.lt kviečia susipažinti su trumpa Nepriklausomybės akto ir jį pasirašiusių signatarų istorija.
Ginčijosi dėl santykių su Vokietija
„1918 m. vasario 16 d. aktas – Lietuvos renesanso kūrinys, jos artimiausios praeities kondensuotas žodis ir jos ateities titulas“, – taip apie vieną svarbiausių Lietuvos valstybingumo dokumentų kalbėjo Mykolas Romeris.
Kelias į nepriklausomybę ir valstybės atstatymą buvo ilgas ir vingiuotas. Nuo 1795 m. valstybingumą praradusiame krašte ne kartą bandyta išsilaisvinti iš Rusijos imperijos okupacijos, tačiau 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimai baigėsi nesėkme.
Visgi tai prislopino mintis atkurti Abiejų Tautų Respubliką ir paskatino puoselėti tautinės Lietuvos valstybės idėją. 1905 m. susirinkęs Didysis Vilniaus Seimas jau iškėlė Lietuvos autonomijos reikalavimą.
Dar daugiau vilčių dėl galimybės iškovoti nepriklausomybę suteikė neramumai Europoje. 1914 m. kilęs Pirmasis pasaulinis karas atrodė kaip terpė, leidžianti atstatyti Lietuvos valstybingumą. Ne vienam to meto veikėjui atrodė, kad ir 1915 m. prasidėjusi vokiečių okupacija gali padėti vėl įrašyti Lietuvą į pasaulio žemėlapį.
1917 m. rugsėjį Vilniuje, dabartinio Lietuvos rusų dramos teatro pastate įvyko Lietuvių konferencija, kuri buvo rimtas žingsnis nepriklausomybės link. Konferencijoje buvo priimta rezoliucija, kuri numatė, kad bus sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Taip pat buvo išrinktas vykdomasis organas – Lietuvių Taryba. Būtent ši Taryba 1917 m. gruodžio 11 d. priėmė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, visgi joje buvo numatyti įsipareigojimai Vokietijai.
Tai sukėlė nepasitenkinimą Taryboje, nes dalis jos narių nepritarė šiam įsipareigojimui. Vienas jų – Steponas Kairys – išvis pasiūlė panaikinti šį punktą, o tam sukėlė dar didesnius ginčus Taryboje, kadangi dalis manė, kad visiškas atsiribojimas nuo Vokietijos yra per daug rizikingas žingsnis.
Nesutikdami su įsipareigojimais Vokietijai, iš Tarybos pasitraukė keturi jos nariai. Jie sutiko sugrįžti tik su sąlyga, kad bus priimta jų Lietuvos nepriklausomybės akto formuluotė, nurodžiusi visišką nepriklausomybę nuo visų šalių. Įdomu tai, kad šis pasiūlymas tik nežymiai skyrėsi nuo galutinio varianto.
Pasitraukę nariai taip pat reikalavo, kad iš Tarybos pirmininko posto atsistatydintų Antanas Smetona. Šis jų reikalavimas buvo patenkintas ir 1918 m. vasario 15 d. pirmininku tapo daktaras Jonas Basanavičius.
Vėl susirinkusi visos sudėties Lietuvių Taryba po kelis mėnesius trukusių politinių batalijų 1918 m. vasario 16 d., apie 12 val. 30 min., Vilniuje, Pilies g. 26 (tuomet Didžioji g. 30), pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, kurio tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška ir Steponas Kairys.
Akto tekstas skambėjo taip:
Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
„Kaip brėkštanti aušra, lydima gaivinančios saulutės, žadina jauno pavasario gamtą, sukeldama gyvybę ir džiaugsmą, taip lietuviui 1918 metų vasario 16 diena amžinai švies ir kels jo galias.
Toji data lietuvių tautos istorijoje turi palikti įamžinta aukso raidėmis, nes tai turi būti paskutinė užtvara šimtmečius trukusiai nelaisvei ir kančioms. Toji data yra vartai į naują gyvenimą“, – taip apie Vasario 16-ąją 1940 m. vasario 15 d. skelbė Lietuvos šaulių laikraštis „Trimitas“.
Tarp signatarų – kunigai ir būsimi prezidentai
„Reikia taip pat pasakyti, kad vilniškei konferencijai pasisekė išrinkti labai plataus politinio diapazono Lietuvos Tarybą: nuo nepartinių ir krikščionių demokratų ligi socialdemokratų imtinai. Socialiniu atžvilgiu ją sudarė įvairių profesijų, amžiaus ir luomų žmonės.
<...> Šių dienų akimis žiūrint, keisčiausia, kad Taryboje nebuvo nė vienos moters. Mat tokie buvo laikai, tokie ir papročiai“, – 1988 m. teigė istorikas Vincas Trumpa.
Tad kas gi buvo tie 20 vyrų, kurie pasirašė Nepriklausomybės aktą? Beveik visi signatarai gimė kaime, tačiau tikrai nebuvo tos pačios kartos atstovai. Amžiaus vidurkis buvo 41 metai, vyriausias buvo 66 metų J. Basanavičius, jauniausias – 25 metų Kazimieras Bizauskas.
19 signatarų buvo katalikai, jei priskaičiuotume J. Basanavičių, kuris, nors ir buvo pakrikštytas, bažnyčios vengė, o su žmona Gabriele buvo sudaręs civilinę santuoką. Vienintelis Jokūbas Šernas buvo evangelikas reformatas.
Beveik visi signatarai buvo baigę aukštuosius mokslus, tik Saliamonas Banaitis neturėjo aukštojo mokslo diplomo. 1926 m. jis būdamas 60 metų įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą, tačiau studijų nebaigė.
Tarp signatarų buvo 7 teisininkai: Stanislovas Narutavičius, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis, Mykolas Biržiška, Antanas Smetona, Kazimieras Bizauskas, Jonas Vileišis; 4 kunigai: Vladislovas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis, Kazimieras Šaulys.
Kunigais galėjo tapti ir kiti signatarai. Jurgis Šaulys mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, tačiau buvo iš jos pašalintas dėl lietuviškos spaudos platinimo.
Apie kunigystės kelią svarstė ir Jonas Basanavičius, o pirmasis šalies prezidentas Antanas Smetona įstojo į seminariją, tačiau po kelių savaičių ją paliko.
Antrasis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis baigė šią seminariją, tačiau paprašė atidėti jo įšventinimą į kunigus. Vėliau šventiku A. Stulginskis netapo, baigė agronomijos studijas. Agronomu buvo ir kitas signataras – Donatas Malinauskas.
Tarp dvidešimties Nepriklausomybės aktą pasirašiusių asmenų sutinkame ir du finansininkus – Jurgį Šaulį ir Joną Vailokaitį, istoriką Petrą Klimą, daktarą Joną Basanavičių, ekonomistą Joną Smilgevičių bei inžinierių Steponą Kairį.
Dauguma tokias profesijas pasirinko todėl, kad taip buvo lengviau įsidarbinti Lietuvoje. Jos buvo nesusijusios su valstybės tarnyba, į kurią iki pat 1906 m. lietuviai katalikai nebuvo priimami.
Aštuoni signatarai vėliau ėjo ministrų pareigas, du – A. Stulginskis ir J. Staugaitis – buvo Seimo pirmininkai, A. Stulginskis ir A. Smetona užėmė šalies prezidento postą.
Kai kurių laukė trimtis
Dvidešimtuko likimai susiklostė skirtingai. Penki signatarai mirė dar iki Antrojo pasaulinio karo: J. Šernas, J. Basanavičius, A. Petrulis, S. Narutavičius, S. Banaitis.
Du signatarai karo pradžioje buvo nužudyti NKVD – K. Bizauskas ir P. Dovydaitis buvo sušaudyti.
Keturi signatarai buvo ištremti į Sibirą: P. Klimas, D. Malinauskas, V. Mironas, A. Stulginskis. D. Malinauskas ir V. Mironas tremtyje ir mirė. Likę grįžo į gimtinę, tiek P. Klimas, tiek A. Stulginskis mirė 1969 m. Kaune. J. Smilgevičius, J. Vileišis ir J. Staugaitis išvengė represijų, tačiau mirė karo metais.
Šeši signatarai patraukė į Vakarus, ten ir mirė: A. Smetona, M. Biržiška ir S. Kairys Jungtinėse Valstijose, K Šaulys ir J. Šaulys Šveicarijoje, o J. Vailokaitis Vokietijoje.
Pagaliau atrastas originalas
Ilgą laiką nebuvo žinoma, kur yra Nepriklausomybės akto originalas. Sklido įvairios versijos, svarstyta, kad dokumentą saugo A. Smetonos giminės, spėta, kad jį paslėpti galėjo ir J. Basanavičius.
2017 m. kovo 29 dieną, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis Berlyne, Vokietijos diplomatiniame archyve rado akto originalą lietuvių kalbą ir vertimą į vokiečių kalbą. Nustatyta, kad originalą surašė J. Šaulys.
Istorikai kelia prielaidas, kad 1918-ųjų vasario 16-ąją galėjo būti surašyti penki nutarimai – trys lietuvių kalba ir po vieną vokiečių bei rusų kalbomis. Kitų dokumentų buvimo vieta nėra žinoma.
Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejaus proga Vokietija paskolino Lietuvai akto originalą penkeriems metams.
Pandemija koreguoja šventinius renginius
Dėl pandemijos ir šalyje paskelbto karantino daugumą Vilniuje ir Kaune turėjusių vykti šiaip progai skirtų renginių nuspręsta perkelti į televizijos ekranus, dalies įprastų renginių atsisakoma, juos pakeis šventinis apšvietimas ir kitos detalės.
Vasario 16-osios išvakarėse Prezidentūroje įteiktos ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos bei Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija.
2020 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais paskelbti rašytojas Saulius Tomas Kondrotas, kino operatorius Jonas Vitoldas Tomaševičius, aktorė Regina Šaltenytė, muzikologė Rūta Stanevičiūtė, architektas Gintaras Balčytis, dailininkė Eglė Ridikaitė.
2020 metų Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija skirta Lietuvos tautodailininkų sąjungos ir Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos pirmininkui Jonui Rudzinskui.
Svarbiausi Vilniuje vyksiantys renginiai bus tiesiogiai transliuojami per televiziją, tarp jų – ir tradicinė Simono Daukanto aikštėje prie Prezidentūros vykstanti trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonija bei Vasario 16-osios minėjimas prie Signatarų namų Vilniaus Pilies gatvėje.
Atsisakyta ir gyvos eisenos nuo Katedros aikštės iki Rasų kapinių, o „Lietuvos valstybės kelio“ maršrutas taip pat bus transliuojamas, pristatant svarbiausius jo objektus, vyks pokalbiai su prezidentu Gitanu Nausėda, Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku, profesoriumi Vytautu Landsbergiu, kadenciją baigusiais prezidentais Dalia Grybauskaite ir Valdu Adamkumi.
O TV3 televizijos žiūrovai Vasario 16-ąją kviečiami paminėti prie TV ekranų. Jų lauks specialus šventinis televizinis šou „Aš tikrai myliu Lietuvą“. Visai šeimai skirtame žaidime savo žinias apie Lietuvą demonstruos šalies garsenybės. Šventiniame projekte netrūks įdomių klausimų, humoro ir intrigos.
TV3 žiūrovai kviečiami ne tik žiūrėti, bet ir įsitraukti į šou. Projekto „Aš tikrai myliu Lietuvą“ metu ekrane bus rodomi QR kodai, kuriuos nuskenavę galės atsakyti į klausimus ir laimėti prizų.
Muzikinę nuotaiką laidoje „Aš tikrai myliu Lietuvą“ kurs legendinė grupė „Vairas“ ir projekto „X faktorius“ nugalėtoja Milda Martinkėnaitė. Laidos vedėjo vairas patikėtas charizmatiškajam Mindaugui Rainiui.
Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną švęskime kartu! Šventinis šou „Aš tikrai myliu Lietuvą“ – vasario 16 d. 19.30 val. per TV3!
