Lietuva niekada nesiskundė gero lygio vartininkų stygiumi – mūsų šalyje būtent šioje pozicijoje reprezentacinės ekipos treneriai turi bene gausiausią pasirinkimą ir vienam patyrus traumą didesnės pasekmės komandos žaidime dažniausiai nejaučiamos.
Panašu, jog dėl šios pozicijos Lietuva ir toliau gali būti rami – pamaina auga nuostabi ir vienas ryškiausių jaunųjų talentų neabejotinai yra neseniai 17 metų sulaukęs, tačiau reguliariai A lygoje žaidžiantis „Tauro“ vartininkas Edvinas Gertmonas. Praėjusio turo rungtynėse su „Sūduva“ jaunuolis išdarinėjo tikrus stebuklus, o spaudos konferencijoje treneris jį netgi palygino su Žydrūnu Karčemarsku.
Futbolo.TV susisiekus su pačiu Edvinu, vaikinas į tokius palyginimus reagavo su šypsena ir teigė, jog dirbti dar reikia labai daug: „Šiame sezone sulaukiau didelio šanso, kurį kiekvieną kartą žengdamas į aikštę bandau maksimaliai išnaudoti. Man dar reikia labai daug dirbti ir stipriai tobulėti, nesiruošiu sustoti. Esu jaunas ir kupinas ambicijų, o gerus žodžius apie save girdėti visada malonu, juk tai įdėtų pastangų įvertinimas“, - protingai mintis dėstė jaunasis vartų sargas.
- Edvinai, tik ką vykusiose rungtynėse Marijampolėje kūrei tikrus stebuklus, o po mačo net ir varžovų treneris pažymėjo puikų tavo pasirodymą. Ką tau reiškia trenerio pasitikėjimas ir reguliari žaidybinė praktika A lygoje tokiame jauname amžiuje?, - Futbolo.TV žurnalistas Paulius Jakelis pasiteiravo žaidėjo.
- Ačiū už „stebuklus“ (šypsosi). Žinoma, kiekvienas komplimentas ne tik pamalonina, bet ir suteikia dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, tuo labiau, kai geru žodžiu pamini varžovų treneris. Labai džiaugiuosi, jog pavyko užsitarnauti Gedimino Jarmalavičiaus pasitikėjimą. Man tai labai svarbu, juk toks jaunas vartininkas pagrindinėje sudėtyje A lygoje – retas atvejis.
Gerai prisimenu savo debiutines rungtynes už „Taurą“, jos buvo itin sunkios psichologiškai, nes dar nebuvau gerai pažįstamas su visais pagrindinės komandos vyrais, be to buvau pats jauniausias žaidėjas. Maža to, visos rungtynės dar ir transliuojamos tiesiogiai, o tai pradžioje kėlė didžiulį jaudulį, bet tuo pačiu suteikė ir labai naudingos patirties.
- Šiuo metu gini „Tauro“ garbę. Anokia paslaptis, kad tai komanda, kurios gynyba šiame sezone tikrai neblizga. Galbūt tau kaip vartininkui tai kaip tik į naudą?
- Taip „Tauras“ šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus, bet visi jau pajutome, jog atėjus treneriui G.Jarmalavičiui žaidimas po truputį gerėja. Palyginčiau tai su lipimu į kalną. Tikiuosi, jog su laiku pavyks pasiekti A lygos viršukalnę. Tai būtų nuostabu.
Kas liečia klausimą, mano nuomone vienos rungtynės A lygoje atstoja dešimt treniruočių, o tai, kad per susitikimus žaidimas sukasi pagrinde prie „Tauro“ vartų man, kaip vartininkui, tik į naudą.
- Kaip apskritai vertini šį sezoną iš savo perspektyvos, ar prieš jį tikėjaisi sulaukti tiek daug galimybių žaisti A lygoje?
- Turbūt vertinti galiu tik teigiamai, nes man asmeniškai jis labai naudingas ir sėkmingas. Prieš sezono startą net nesapnavau, kad vasarą pažymėjus savo 17-ąjį gimtadienį man bus patikėta ginti „Tauro“ vartus A lygoje. Labai džiaugiuosi šiuo šansu, darau viską, kad nenuvilčiau.
- Papasakok apie savo pirmuosius žingsnius futbole, kada ir kur tai įvyko?
- Su šiuo žaidimu susipažinau savo gimtajame miestelyje Šilalėje, pas trenerį Rimą Simonavičių. Kai pradėjau žaisti futbolą, man buvo septyneri.
- Kodėl tapai būtent vartininku, niekada nebuvo noro žaisti aikštėje?
- Prisimenu, kai atėjau į pirmą savo treniruotę treneris pastatė mane į vartus, sakydamas: „Edvinai, tu stok į vartus, pasižiūrėk kas čia vyksta, apsiprask, o paskui matysim.“ Man kažkaip visai patiko, tuo tarpu treneris pastebėjo, jog turiu neblogą reakciją, nebijau kamuolio. Taip ir pradėjau vartininko karjerą.
Noras žaisti aikštėje visada buvo ir vis dar yra. Kai saugojau „Tauro“ jaunučių komandos vartus pas trenerį Joną Stažį, jis man kartais leisdavo pažaisti aikštėje, puolime. Būdavo tikrai smagu.
- Esi žaidęs ir vis dar rungtyniauji įvairiose jaunimo rinktinėse. Ką tau reiškia vilkėti Lietuvos rinktinės marškinėlius ir kokios rungtynės kol kas buvo įsimintiniausios?
- Pirmą kartą žaisti už Lietuvą teko 2011 m., kai draugiškose rungtynėse susitikome su Azerbaidžanu. Ekipai vadovavo Vytautas Vaškūnas, o mums pavyko pasiekti pergalę. Buvo tikrai smagu. Taip pat teko dalyvauti įvairiuose turnyruose su U-17 rinktine.
Labai įsiminė ši vasara ir Lietuvoje vykęs U-19 Europos futbolo čempionatas. Antanas Vingilys pakvietė į rinktinę, dėl ko tikrai labai apsidžiaugiau. Buvau antras vartininkas. Tokio gausaus sirgalių palaikymo per čempionatą visiškai nesitikėjome, tai labai įkvepia – tiesiog žodžiais nenusakomas jausmas. Atstovauti savo šaliai yra didžiausia sportininko svajonė. To sieki ir apie tai galvoji nuo mažų dienų, nes juk kviečiami tik geriausi šalies futbolininkai.
- Ar turi vartininko idealą, žaidėją, į kurį nori lygiuotis? Kurie vartininkai pasaulyje tave apskritai labiausiai žavi?
- Nuo mažų dienų stipriai žavėjausi Oliverio Kahno žaidimu. Jis – neabejotinas vartininko idealas, nuostabus vartų sargas.
- Ir pabaigai, kokia tavo didžiausia futbolo svajonė?
- Labai viliuosi, jog vieną gražią dieną pavyks žengti į aikštę vilkint Lietuvos nacionalinės komandos aprangą. Tai būtų svajonės išsipildymas. Darysiu viską, jog taip ir nutiktų, reikia dar daug tobulėti.
Paulius Jakelis, Futbolo.TV
