Varniuose, Žemaičių vyskupystės muziejuje, surengta rožinių paroda. Karoliukų vėrinį maldoms skaičiuoti turi kiekvienas praktikuojantis katalikas.
Kelios dešimtys rožinių, žemaičių vadinamų rožančiais, sukauptų muziejuje, atkeliavo skirtingais keliais – vienus iš piligriminių kelionių parvežė maldininkai, kitus dovanojo vienuolės, surinko varniškiai. Muziejininkų teigimu, neįmantrus karoliukų vėrinys apie save daug papasakoja.
„Galima atskirti pagal rožančiuje įkomponuotą medalikėlį. Jis ir pažymi vietą, iš kur jis atkeliavęs. Paprastai tai šventųjų atvaizdai – šventasis Antanas, Dievo Motina, kūdikėlis Kristus, šventoji Bernadeta. Tai ir žymi tas vietas, iš kur atkeliavęs rožančius“, – pasakojo Žemaičių vyskupystės muziejaus darbuotoja Alma Budvytienė.
Seniausias ekspozicijos rožinis sukurtas XIX amžiaus pabaigoje. Paprasčiausias – surištas iš virvelės. Dar yra medinių, metalinių, stiklinių ar gintarinių. Iš tremties parvežtas rožinis nulipdytas iš duonos minkštimo. Atskira dalis – vienuolė Reginos Teresiūtės rožiniai, kuriuos jai dovanojo Popiežius Jonas Paulius II, kiti iškilūs dvasininkai.
„Sovietmečiu itin sunkiai buvo gaunami rožančiai, todėl to darbo ėmėsi sesės vienuolės. Jos paprašydavo, kad kas nors perdirbtų kokį įrankį ir savo rankomis pagamindavo rožantėlį. Kartais netgi pataisydavo senus. Šitie rožančiai yra labai paprastučiai su paprastais medalikėliais ,labai paprastai įspausti kryželiai“, – kalbėjo A. Budvytienė.
Rožinis – tai malda, taip pat vadinami ir ant siūlo suverti karoliukai maldoms skaičiuoti. Teigiama, kad viduramžiais iš Rytų juos atgabeno kryžiuočiai, o išpopuliarino dominikonai. Tikinčiajam mirus, jo rožinis įdedamas į karstą.
A. Kažukaiskienė
