Ar tikrai nėra alternatyvų, kaip bent jau pristabdyti Sodros skendimą? Ar vienintelė alternatyva – laukti ekonomikos augimo, kuris, turint omeny Rusijos užsienio politiką, tikrai nesišviečia Lietuvai? Kaip čia pasakius.
Jeigu nėra alternatyvų – reikėtų ieškoti žmonių, kurie alternatyvų turi. Bet kam ieškoti, jei Lietuvos Respublikos piliečiai, atrodo, yra viskuo patenkinti. Juk nepasakysi, kad tauta piktintųsi Sodros padėti. Priešingai – pensininkai netgi nori, kad pensijos kažkokiu mistiniu būdu didėtų. J. Varkala regėjo sapną ir vėliau pateikė siūlymą didinti pensijas dar 200 litų. Iš kur? Iš dangaus. Iš Šventosios Dvasios.
Priešrinkiminiai populistinių partijų pažadai gelbėti varguolius bet kokios priemonėmis, dabar nugulė ant dirbančiųjų pečių: tuoj reikės kelti mokesčius, nes kitaip jokie skolinimaisi nepakels išlaikytinių naštos. Sodra skęsta ne dėl to, kad nesurenkama planuotų mokesčių. Ji skęsta, nes Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nieko neplanuoja.
Lietuvos BVP šiemet augo, bet Sodros skendimo tai nė truputėlio nesustabdė. Kur problema? Problema aiški, bet dėl to ne lengvesnė: dirbantieji niekaip „nepaveža“ socialinės naštos, kurią jiems užkrauna socialiai remtini žmonės. Skaudžiai skamba, bet tai elementari algebra. Socialiai remtini žmonės yra remiami skolinantis ir negalvojant, kas grąžins skolą. Kodėl? Nes „Darbo partija“ žadėjo didinti ir MMA, ir pensijas, ir socialines išmokas. Vardan to varguolių elektorato. Todėl darbietė, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, nelinkusi garsiai įvardyti problemų. Nėra iš ko didinti pensijų, - tepasakė. Bet juk tai melas: ir dabar mokamoms pensijoms skolinamasi. Nėra iš ko mokėti pensijų jau dabar. Pensijos jau dabar yra per didelės, - jei ministrė būti nuoširdi, nebijotų to pasakyti. Tik to nedrįstų pasakyti joks politikas. Niekada.
Ar tikrai tie pensininkai, tie MMA gavėjai, tie socialiai remtini žmonės miršta iš bado? Ne. Bet be jų palaikymo į valdžią nepateksi. Joks politikas – nė pati prezidentė – nedrįsta pripažinti, kad anksčiau ar vėliau toks socialinių pašalpų rojus visiems piliečiams baigsis socialiniu pragaru. Nukentės tie, kas dirba. Kaip visada nutinka Lietuvoje. Supriešinti nieko nereikia, bet valstybėje yra taip ir tik taip, kad iš vienų atimi, kitiems atiduodi. Ir atimi visada iš tų, kas dirba, o atiduoti tiems, kas nedirba.
Tai klausimas dirbantiesiems: ar sutinkate ir toliau atiduoti vis daugiau tiems, kurie mano, kad ir dabar gauna per mažai?
Tie nepagrįsti verkšlenimai, kad pensininkai daug dirbo ir dabar nežmoniška tiek mažai jiems mokėti, atsisuks prieš visus, kurie nesupranta, kad pinigai nekrenta iš dangaus už kančias ir vargą. Jie nekrenta iš dangaus už tai, kad kažkam atrodo, kad jo nieko vertas darbas buvo pats vertingiausias. Pensininkai vargsta – tai faktas. Bet galima liaudiškai paklausti: o kam dabar lengva? Ar lengva jaunimui, kuris masiškai plūsta į užsienį? Ar lengva jaunoms šeimos, kurios irgi dažnai ieško laimės svetur?
Socialinės pašalpos Lietuvoje mokamos bet kam: kiekvienas dirbti tingintis girtuoklis gauna socialinę pašalpą už tai, kad tingi dirbti. Ištisos degradų šeimos remiamos vien dėl to, kad vaikai gimdomi tik dėl pinigų. Mokyklose prasigėrusių tėvų vaikai gauna nemokamą maitinimą, jiems nuperkamos mokymosi priemonės. Jie išmokomi, kaip būti veltėdžiais ir viską gauti veltui. Atimti iš dirbančiojo – atiduoti tinginiui. Tokia socialinės paramos esmė Lietuva. Pagrindinis socialinio teisingumo principas.
Lietuvoje buvo bandoma pritaikyti skandinavišką socialinės apsaugos sistemą, bet buvo pamiršta prižiūrėti, kas ir už kokius, atsiprašant, nuopelnus gaus pašalpas. Ir štai ką turime: ties bedugne pakibusią Sodrą. Tie milijardai, kuriuos Sodra skolinasi ir kuriais bando kamšyti populistinės politikos skyles, anksčiau ar vėliau turės būti sumokėti dirbančiųjų. Kodėl nebandoma bent minimaliai suvaldyti į blogą pusę krypstančias svarstykles? Čia ne Skandinavija – nėra iš ko mokėti milžiniškų pašalpų, čia Lietuva – čia patys dirbantieji skandinami. Ir kaip dažnai nutinka Lietuvoje, problemos visiškai apverčiamos, kaltieji drįsta kaltina kitus. Tarkim, A. Paleckis visada kaltina laisvą Lietuvą, kad nuskurdino pensininkus. Nors Lietuvos pensininkus nuskurdino kaip tik Paleckio mylima Rusija, neatlyginusi okupacijos žalos. Būtų galima „primokėti“ pensininkams, kurie dirbo ne Lietuvai, o SSRS.
V. Uspaskichas džiaugiasi, kad „Darbo partija“ „pagerino“ Lietuvos varguolių gyvenimą, visai nesvarbu, kad „į skolą“, užkraunant dar daugiau mokesčių ant dirbančiųjų. Kitaip sakant, visus paverčiant varguoliais R. Paksas dėl visko kaltina ES, nors be ES Lietuva seniai būtų nuskendusi.
V. Tomaševskis dėl visko kaltina draudimus rašyti lenkiškai. Nors tai nėra logiškai susiję dalykai.
Socialdemokratai dėl visko kaltina konservatorius.
Konservatoriai su liberalai dėl visko kaltina socialdemokratus.
Visi ką nors kaltina.
Bet niekas, oi, niekas nekalba apie realius, svarbiausius dalykus: kaip išgelbėti skęstančią Sodrą. Kodėl? Nes viskas per daug paprasta ir akivaizdu – joks politikas nesugebės atvirai pasakyti, jog norint išgelbėti Sodrą, reikia mažinti socialines išmokas, o apie jokį pensijų kėlimą negali būti nė kalbos. Kad joks ekonominis augimas Sodros neišgelbės. Niekada. Tad kai norėsite ką nors kaltinti dėl mažų pensijų, dėl mažų socialinių išmokų, dėl mažos MMA – pasiimkite veidrodį ir paklauskite to žmogaus, kurį ten matote, ar jis pritarė socialinio rojaus ribojimams?
Bandymas dirbtinai, tiksliai nepaskaičiavus „gelbėti“ varguolius baigiasi tuo, kad visi tampa varguoliais. Nes tam, kad būtų galima mokėti dideles socialines išmokas, pirmiausia pinigus reikia uždirbti. O laisvoje Lietuvoje, deja, visada pirmiausia galvojama ne apie tuos, kas dirba ir uždirba, bet apie labiausiai pažeidžiamus visuomenės sluoksnius. Nesutinkate? Tada priminkite, kada dirbantieji, daug uždirbantys, ar tie, kas nori dirbti ir daug uždirbti, tie, kas stengiasi ir ko nors siekia buvo prioritetas Lietuvoje. Neprisimenate? Aš irgi. Gailestį keliantis faktas yra tas, kad užuot galvojus apie šalies augimą ir visų gerovę, labiausiai visuomet galvojama apie tuos, kurie visą šalį skandina skurde ir nepritekliuose. Ir panašu, kad tol, kol nepasikeis šis vergiškas sovietinis mąstymas visoje visuomenėje, pokyčių nebus niekur.
Didžiausi vargšai yra žmonės, kurie tiki, kad dėl jų vargų kaltas yra kažkas kitas. Ir užuot bandžius žmonėms padėti ir juos pagydyti nuo tokio mąstymo, jie iš visų jėgų skatinami ir toliau taip manyti.
