Valdžia paskelbusi krizės pabaigą pradėjo džiūgauti, kad padėtis Lietuvoje gerėja. Šiaulių labdaros valgykloje sutikti žmonės tvirtino priešingai — vargšų gyvenimas eina sunkyn.
Labdaros pietūs padeda išgyventi
34 metų Jurga jau antrą mėnesį mina labdaros valgyklos slenkstį. Čia gaunami pietūs padeda išgyventi jai ir jos devynerių metų dukrelei.
Jurga — bedarbė, nors visur ieškojo darbo, niekur negalėjo jo rasti. Baigusi profesinę mokyklą, moteris tapo avalynės detalių surinkėja.
Pagal specialybę Jurga trejus metus dirbo „Elnyje“, po to įmonėje buvo mažinami etatai, kol galop fabrikas bankrutavo.
Paklausta, ar norėtų pasimokyti kitos, populiaresnės specialybės, Jurga sakė siekianti būti virėja-kulinarė, gal tuomet lengviau rastų darbą. Nors prašė, Šiaulių darbo birža į jokius persikvalifikavimo kursus jos nesiuntė.
Moters bedarbystė tęsiasi jau metus ir du mėnesius. Ji bandė ir pati savarankiškai ieškotis darbo — perskaičiusi darbo skelbimus važiavo į atrankas — nepateko. Dirbo valytoja, bet neįtiko darbdaviui ir buvo atleista.
Džiaugsmingais valdžios pranešimais esą krizė jau baigėsi Jurga netiki. Paklausta, ar jaučia gyvenimą gerėjant, moters liūdnai atsidūsta: „Man, atvirkščiai, blogėja — kuo tolyn, tuo sunkyn“.
Moteris pasakoja gyvenanti iš 315 litų socialinės pašalpos ir 195 litų vaiko alimentų, kuriuos moka valstybė, nes tėvas vengia išlaikyti dukrą. Juodvi gyvena Savivaldybės bendrabutyje, savo būsto neturi. Susimoka už patarnavimus, „Dar išgyventi užtenka“,— sakė Jurga. Jos motina — mirusi. Iš artimųjų padeda ligotas moters tėvas, teta, sesuo.
Tiesa, talonai į labdaros valgyklą mamai ir dukrai jau baigėsi. Jurga du mėnesius naudojosi privilegija per pietus gauti šilto maisto. „Nežinau, ar socialinė rūpyba skirs daugiau talonų“,— abejojo moteris.
Jurga atkreipė dėmesį, kad į labdaros valgyklą plūsta vis daugiau bedalių: senukų, pagyvenusių vienišių ir šeimų, užsuka suvargę jauni žmonės su mažais vaikais, neįgalieji. Pasitaiko visko — kartais gatvėse gyvenantys benamiai ateina neblaivūs. Nors prie labdaros valgyklos durų kabo įspėjimas, kad girti — neaptarnaujami, labdarą dalijančios moterys juos pabara, bet pasigaili ir duoda pavalgyti.
Benamis gyrė maistą
Užtat benamio Zigmo niekas nėra matęs išgėrusio. Šviesių akių vyras „Šiaulių kraštui“ gyrė maistą, tik ne “valdišką“, o tą, kurį apie 16 valandą tose pačiose labdaros valgyklos patalpose skurstantiesiems dalina krišnaitai.
„Jų pagaminti valgiai — su prieskoniais, gardžiai kvepiantys, neriebūs, daug daržovių ir vaisių — man tinka“,— įvertino Zigmas. Aukštąjį išsilavinimą turintis vyras dabar yra pensininkas, jam — 72 metai. Jei ne labdaros pietūs, žmogus sunkiai išgyventų iš savo 380 litų pensijos.
Išsiskyręs su žmona Zigmas liko be savo kampo, todėl dabar glaudžiasi nakvynės namuose. „Ten — bjauru, blusynė“,— skundėsi benamis.
Paklaustas, kur eis pavalgęs pietus, sakė mėgstantis pabūti prekybos ir laivalaikio centre, kol neprisistato apsauginis ir neišprašo lauk...
Socialiniams darbuotojams irgi ne pyragai
Socialinio darbo organizatorė Stefanija Jankauskienė „Šiaulių kraštui“ sakė, kad Labdaros valgykloje kartais būna sunku sutalpinti visus prašančius maisto. Varguolių sumažėja, kai jie gauna pašalpas, pensijas, o šiaip būna daug.
S. Jankauskienė skaičiuoja, kiek žmonių Šiauliuose gauna labdaringus pietus: 59 nemokamo maitinimo talonus išdalijo Savivaldybės Socialinės paramos skyrius, 80 žmonių nuolat šelpia labdaros ir paramos fondas „Laisvės vartai“, dar apie 50 žmonių pamaitina krišnaitai, kurie irgi yra įsikūrę Paramos tarnyboje, Stoties gatvėje 9 c.
„Kai mes baigiam dalyti nemokamus pietus, apie 14 valandą darbą pradeda krišnaitai. Jų patiekalai — vegetariški, pagaminti pagal indiškus papročius. Ateina žmonės su stiklainiais — nešasi namo trims, keturiems šeimos nariams“,— sakė S. Jankauskienė.
Paklausta, kodėl vargstančiųjų daugėja tada, kai valdžia aiškina esą krizė baigėsi, socialinė darbuotoja neslėpė nusivylimo.
„Iš išorės — gal ir gražu, o atidžiau pasižiūrėjus, visuomenė prastėja: kokie suvargę ateina jauni žmonės, tarnybos slenkstį mina apšepę benamiai. Mūsų darbuotojai juos aptvarko. Čia teikiamos asmens higienos apslaugos, yra 5 dušai. O šiaip padėtis — baisi, apleistų žmonių daugėja“,— pasakojo S. Jankauskienė.
Socialinės darbuotojais žodžiais, žiemą Nakvynės namuose papildomai ant čiužinių miegojo apie 50 benamių. Kai oras atšilo, jie pasklido po miestą — dabar tik apie trisdešimt gyvena Nakvynės namuose.
„Mano akimis žiūrint — 10 metų dirbu socialinį darbą — padėtis blogėja. Anksčiau vargšams bent 100 maisto talonų skirdavo, dabar tik apie 50. Esą valdžia neturi lėšų, taupo“,— stebėjosi pašnekovė.
Paklausta apie jos pačios atlyginimą, S. Jankauskienė neslėpė gaunanti į rankas apie 1200 litų. Esą kituose miestuose socialiniai darbuotojai uždirba daugiau, o Šiauliuose jie ir patys yra atsidūrę apverktinoje padėtyje.
Krišnaitams svarbi tarnystė
Krišnaitė Arina Kumpienė pasakojo, kad jų bendruomenė pietus vargšams Labdaros valgykloje tiekti pradėjo nuo pernai gruodžio. Tiesa, anksčiau krišnaitai irgi gamindavo maistą ir nemokamai jį išnešiodavo skurstantiesiems tiesiai į namus. Be pačios Arinos labdaringa veikla užsiima dar trys bendruomenės nariai: Zenonas, Romualdas ir Zina, talkon ateina ir kiti krišnaitai.
Romualdo žodžiais, tai, ką jie daro — svarbu, nes dabar apstu alkstančių žmonių.
Pasak A. Kumpienės, prašančiųjų daugėja — lankytojai vienas iš kito susižino apie krišnaitų dalijamus pietus. „O su meile patiektas maistas veikia kitaip“,— šypsojosi pašnekovė.
Nors oficialiai teigiama, kad krišnaitai pamaitina apie 50 žmonių, iš tikrųjų susidaro didesnis skaičius.
Lėšų produktams bendruomenė gavo iš Europos Sąjungos — pateikė paraišką. Noriai aukoja įvairios įstaigos ir visuomeninės organizacijos, ūkininkai.
„Sriubą verdame iš žirnių, trijų grūdų kruopų, kopūsto, baklažano, paprikos, morkos, bulvės, moliūgo. Atskiras patiekas — troškinta paprika, dar pagaminame įvairių salotų, desertui — saldžių vaisių“,— pasakojo Arina.
Duoną krišnaitai taip pat kepa patys. „Neįmantrus receptas, visi pamiršo, kaip reikia gyventi — paprastai ir sveikai“,— mokė A. Kumpienė.
„Čia — košei pagardinti padažas iš sojos, kuri turi daugiau baltymų negu mėsa“,— rodė Arina.
Košę krišnaitai išvirė ne tik iš grūdų — ji būtinai turinti būti su daržovėmis, paskaninta kariu ir kitais prieskoniais.
Irena BUDRIENĖ
