Pinigai asmenims bus dalijami be jokių išankstinių sąlygų, kaip juos reiktų išleisti. Nereikės atlikti ir narkotikų vartojimo testo, kuris yra privalomas norint gauti pašalpas kai kuriose JAV valstijose.
Analogiškus bazinių pajamų eksperimentus savo šalyse atlieka Kenijos, Italijos, Nyderlandų, Suomijos, Indijos ir Kanados valdžios atstovai.
Kam to reikia?
Stoktonas – vienas iš pačių neturtingiausių Kalifornijos miestų. Trečdalis jo gyventojų yra išeiviai iš Meksikos ir kitų Lotynų Amerikos šalių, daugelis kurių prastai kalba angliškai ir sunkiai integruojasi vietos darbo rinkoje. Stoktonas reguliariai patenka į JAV miestų sąrašus pagal sunkiausią kriminalinę situaciją.
2016-aisiais beveik 300 tūkst. žmonių teko 49 žmogžudystės ir 4381 smurtinis nusikaltimas – paskaičiavus tūkstančiui gyventojų tenkantį nusikaltimų skaičių, paaiškėjo, kad miestas pagal nusikaltimų skaičių Kalifornijoje nusileidžia tik Ouklendui, kuris yra laikomas neabejotinu valstijos „lyderiu“ šiuo klausimu.
Būtent Stoktono prieigose yra filmuojama populiari kriminalinė drama „Anarchijos vaikai“.
Nusikalstamumas – ne vienintelė Stoktono problema. Anot 2013-ųjų duomenų, miestas patenka į mažiausiai mokesčių surenkančių miestų „topus“: vos 17 proc. šio miesto gyventojų sugebėjo įgyti koledže išsilavinimą. Sunkumų patiria ir miesto biudžetas: 2008 metasi miestas dėl mokesčių nesurinkimo buvo priverstas pripažinti bankrotą. Nedarbo lygis Stoktone netgi oficialiais duomenimis dvigubai viršija JAV vidurkį, vidutinės miesto gyventojo pajamos pusantro karto mažesnės negu Kalifornijoje.
Kaip merui kilo ši idėja?
Stoktono merui yra vos 27 metai, tuo metu, kai jis buvo išrinktas, jam buvo vos 26 metai, tokiu būdu jis tapo jauniausiu JAV meru, vadovaujančiu daugiau nei 100 tūkst. gyventojų turinčiam miestui. Jis yra vietos gyventojas, vienas iš tų retų, kuriam pavyko pasiekti šiokių tokių aukštumų karjeroje: jis yra Stanfordo universiteto auklėtinis, stažavosi „Google“ ir Baltuosiuose rūmuose.
M. Tubbsas – Demokratų partijos atstovas ir tiki „reformos iš viršaus“ sėkme. Įskaitant ir tai, kad galima sumažinti nusikalstamumo bei skurdo lygius mieste, jeigu suteikti gaujų jaunimui galimybę pasirinkti ne kriminalinį gyvenimo kelią.
Stoktono meras mano, kad bazinių pajamų eksperimentas gali išspręsti skurdo problemą mieste. Žmonės galės kas mėnesį gauti kažkokią garantuotą sumą, kurios užteks maistui, ir teoriškai neturės bandyti išgauti šių pinigų kriminaliniu būdu, pavyzdžiui, plėšimu ir narkotikų prekyba.
Iš kokių lėšų?
Stoktono projektu užsiima „Economic Security Project“ („Ekonominio saugumo projektas“, ESP) aktyvistai – ši organizacija 2016 metais buvo pradėta vieno iš „Facebook“ įkūrėjų Chriso Hugheso. Būtent jie pritraukė pirmąjį milijoną šiam eksperimentui. Viso besąlyginėms bazinėms pajamoms Stoktone buvo išskirta 10 mln. dolerių. Didžioji pinigų dalis surinkta iš aukštųjų technologijų Silikono slėnyje bendrovių. Jų pavadinimai nėra atskleidžiami, tačiau projektą viešai palaiko vienas iš „eBay“ įkūrėjų Pierre’as Omidyaras, kuris buvo analogiško projekto Kenijoje donoru.
Kiek žmonių tiksliai galės pasinaudoti šia galimybe M. Tubbsas neatskleidžia, tačiau yra žinoma, kad per mėnesį bus išleidžiama 500 tūkst. dolerių – 6 mln. dolerių per metus. Eksperimentą numatoma vykdyti tris metus, kurių metu, anot ekonomistų skaičiavimų ir planų, žmogus galėtų „užsikabinti į gyvenimą“ ir įgyti išsilavinimą, profesiją ar susirasti darbą, nesusijusį su kriminaliniu pasauliu.
Ar šio eksperimento laukia sėkmė?
Bazinių pajamų idėja turi tiek šalininkų, tiek ir priešininkų. Keli JAV demokratai merai jau bandė realizuoti panašias programas. Pavyzdžiui, Vašingtone buvusiems narkomanams ir nusikaltėliams mokėjo vien už tai, kad šie nebesirinktų kriminalinio kelio.
Kanadoje pirmasis bazinių pajamų eksperimentas Minitobos provincijoje pradėtas vykdyti dar 70-aisiais metais. Tačiau ženklesnių gyvensenos pokyčių po šio eksperimento užfiksuota nebuvo, išskyrus tai, kad motinos, kurios gaudavo lėšas, dažniau gimdė vaikus, o vyresniųjų klasių moksleiviai dažniau pasilikdavo mokyklose, negu anksčiau, kuomet jiems tekdavo eiti dirbti.
Duomenys apie naują eksperimentą, kuris buvo neseniai pradėtas Ontarijuje, kol kas nėra gauti. Ten nuo praėjusių metų vasaros keturi tūkstančiai programos dalyvių gauna po 17 tūkst. Kanados dolerių per metus, jeigu gyvena vieni, ir po 24 tūkst. per metus, jeigu gyvena šeimoje. Tai apie 5 kartus mažiau nei pajamų šioje provincijoje vidurkis, tačiau leidžia užsitikrinti bent jau lėšas mitybai.
Suomijos eksperimento, kuris taip pat prasidėjo 2017-ųjų žiemą (jie gauja 560 eurų per mėnesį) dalyviai, pažymi, kad pinigus laiko geru priedu. Visi šios akcijos dalyviai pažymi, kad gautos lėšos leido jaustis laisviau ir nestresuoti dėl tokių dalykų kaip nepavykę darbo pokalbiai, ar savo verslo pradžios nesėkmės.
Tuo pat metu Šveicarijos gyventojai 2016-ųjų birželį referendume pasisakė prieš „bazinių pajamų“ (buvo kalbama apie 2260 eurų vertės sumą) įvedimą šalyje. Pasak daugelio vietos gyventojų, „tai suduotų smūgį šalies biudžetui ir susilpnintų motyvaciją darbui“.