Dabar H. Vikšraitis gali drąsiai pasakyti, kad gyvenimas klostosi taip, kaip jis ir norėjo. Įgijęs pagrindinį išsilavinimą provincijoje Henrikas išvažiavo į Vilnių, kur sportavo jo geriausias vaikystės draugas Edgaras Jankauskas.
„Jis dabar tarnauja kariuomenėje. Vaikystėje būtent jis mane pradėjo treniruoti. Kaime neturėjau daug draugų, Edgaras buvo vienas geriausių. Jis man padėjo man sutvirtinti savo charakterį, - apie draugą ir trenerį pasakojo H. Vikšraitis. - Išlikau kietas tik jo dėka. Pamenu, turėjome labai prastą kriaušę pasikabinę, pirštines prastas... Na, ir patys buvome ne kokie“.
Svarbiausia, pasak Henriko, buvo tai, kad pakako noro tobulėti ir mokytis naujų dalykų. „Kai Edgaras pradėjo studijuoti Vilniuje, aš važiuodavau pas jį treniruotis savaitgaliais. Man tai patikdavo, nes kaime daug pramogų nebūdavo: tik šokiai. Juk visi žinote, kad juose visada būna įdomių dalykų“, - nusijuokė kovotojas.
Būtent tokiose kaimo šokiose nukentėjo ir Henriko nosis. „Ji buvo lūžusi kelis kartus. Viskas nutiko kaime. Pramogų kaime nėra, pramogas kaime mes sugalvodavome patys, - nusijuokė H. Vikšraitis. - Nueini į šokius... Tai į kažką ne taip pažiūrėjai, tai užkalbinai ne tą panelę. Tikrai būdavo netgi juokingų situacijų. Todėl ir nosis tokia kreiva“.
Atvažiavęs į Vilnių jaunasis kovotojas įstojo į profesinę mokyklą, kur įgijo vidurį išsilavinimą. Vėliau įstojo į universitetą, tačiau nepamiršo treniruočių - „Sparta Gym“ jam tapo antraisiais namais.
Ne vieną svarbią pergalę iškovojęs ir kažin ar spėjantis savo titulus skaičiuoti H. Vikšraitis po savaitės kovos Kinijoje organizuojamo turnyro finale su Ramalu Aslanovu Lordu. Po pusfinalio, kuriame teko kautis su Dmitrijumi Oleiniku, lietuvis buvo kiek nusiminęs.
„Iškart po kovos teisėjai nusprendė, kad pergalės yra vertas mano varžovas, tačiau visai neseniai sulaukėme iš organizatorių žinutės, kad verdiktas yra pakeistas – laimėjau. Dabar laukia finalas šio mėnesio pabaigoje“, - džiaugėsi kovotojas.
