Netvarka ir pasityčiojimas. „Ligoniui po operacijos reikės kraujo. Ieškokite donorų! Vieną suradome, o dėl kitų visai į neviltį puolėme, nes kraujo grupė reta. Ir tada pažįstami pasiūlė paskambinti į Nacionalinį kraujo centrą. O ten, pasirodo, tos kraujo grupės kraujo jie turi užtektinai ir gali duoti paruošto kraujo tiek, kiek reikia, bet toji ligoninė iš jų net neprašė! Tai kas čia per žaidimai su ligonių artimųjų jausmais?" – susijaudinusi klausė tėvą į operacinę palydėjusi moteris.
ES donorystė atskirta nuo komercijos
Panašių atvejų šiomis dienomis Lietuvoje galėjo pasitaikyti ir daugiau, nes donorų kraujo surinkimo ir paruošimo sistema mūsų šalyje tampa panaši į turgų, kur tvyro didelis chaosas.
Lietuvoje šiuo metu yra keturios įstaigos, užsiimančios kraujo donorystės veikla. Tai viešoji įstaiga Nacionalinis kraujo centras, uždaroji akcinė bendrovė Kraujo donorystės centras, Santariškių klinikų Kraujo centras ir Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Kraujo skyrius.
Tuo tarpu ES šalyse (Vokietijoje, Austrijoje, Belgijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje) kraujo tarnybų veikla jau kuris laikas konsoliduota – didžiojoje dalyje valstybių kraujo donorystė patikėta bendrai, visos šalies mastu veikiančiai įstaigai. Jos pagrindinis tikslas yra aprūpinti sveikatos priežiūros įstaigas saugiu, kokybiškai paruoštu krauju ir jo komponentais.
Be to, ES kraujo donorystės administravimo veikla yra griežtai atskirta nuo komercinės veiklos. Ja neužsiima pelno siekiantys subjektai, nes kraujas ir jo produktai laikomi nacionaline vertybe, o ne komercijos objektu, kaip yra Lietuvoje. Pas mus beveik pusė kraujo donorystės veiklos baro patikėta komerciniam subjektui − bendrovei Kraujo donorystės centras.
Įdomu tai, kad 51 proc. šios bendrovės akcijų priklauso privačiam asmeniui, bendrovės vadovui Artūrui Jonui Venslauskui. Likusi dalis – Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM). Todėl kyla klausimas, kodėl SAM kuria palankias sąlygas rinkos ekonomikai ligoninių aprūpinimo krauju sistemoje klestėti. Ar institucija, kuri atsakinga už tvarką, į tai žiūri pro pirštus, nes pati dalyvauja versle?
Vien nuoga komercija
Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas pripažino, kad kraujo donorystės veikloje trūksta tvarkos, ir Lietuvoje esantys centrai turėtų korektiškai konkuruoti tarpusavyje. Tačiau politikas „pamiršo", kad sąlygos kraujo verslui itin „pagerėjo" nuo šių metų sausio 1 dienos, kai buvo panaikinta Nacionalinė kraujo programa ir pasikeitė apmokėjimo už donorų kraujo paruošimą naudojimui tvarka.
Iki tol už donorų kraujo bei jo komponentų paruošimą ir saugumo užtikrinimą Valstybinė ligonių kasa su kraujo centrais atsiskaitydavo tiesiogiai. Nuo šių metų pradžios sveikatos priežiūros įstaigos pačios priverstos pirkti dovanotą kraują kaip paprastą „prekę", skelbdamos viešųjų pirkimų konkursus.
Taip kraujo saugumo užtikrinimo paslauga tapo preke, o kraujo centrai ėmė konkuruoti tarpusavyje dėl gamybos sąnaudų, kurių didelę dalį sudaro kraujo paruošimas ir ypač jo ištyrimas. „Įsigali komercija, skatinanti nusigręžti nuo pagrindinio tikslo – kraujo saugumo užtikrinimo", – sakė Nacionalinio kraujo centro vadovas Vytenis Kalibatas.
Skelbiama, jog kraujo sunaudojimas Lietuvoje sumažėjo apie 40 proc., t. y. tiek sumažėjo sveikatos priežiūros įstaigų užsakymų išduoti kraujo komponentams. Argi iš tiesų sumažėjo operacijų, kurių metu ligoniams reikėtų donorų kraujo?
Kraujas ir jo komponentai paversti prekėmis, o išlaidos už jas – konkrečios sveikatos priežiūros įstaigos išlaidomis. Tad galbūt gydymo įstaigoms labiau apsimoka savo ligoniams siūlyti kitus, nechirurginius gydymo būdus ir sutaupyti?
Šeši viename
ES direktyvose ir rekomendacijose, apibrėžiančiose kraujo donorystę, bei Pasaulinės sveikatos organizacijos dokumentuose nustatyta, kad vienas pagrindinių kraujo donorystės veiklos principų – kraujo saugumo užtikrinimas.
Tačiau apie kokį kraujo saugumą galime kalbėti, kai kraujo centrai dirba nesveikos konkurencijos sąlygomis ir stengiasi mažinti sąnaudas, rinkdamiesi iš pirmo žvilgsnio pigesnius donorų kraujo tyrimo metodus?
Tirti kraują visi centrai privalo ne tik serologiniais, bet ir jautresniais – nukleorūgščių amplifikacijos metodais, kuriais fiksuojami tokie mirtini virusai kaip ŽIV, hepatitas B ir hepatitas C.
Štai čia ir atsiranda gebančių sutaupyti. Užuot tyrę kiekvieno donoro kraują atskirai, kaip yra daroma visų kitų kraujo tyrimų metu, viruso nukleino rūgščių tyrimą Kraujo donorystės centras bei Santariškių klinikų Kraujo centras įsigudrina atlikti į vieną vietą supylę net 6 donorų kraują ir tuomet darydami tik vieną šio mišinio tyrimą.
Tyrimo kaina „atpiginama", tačiau, koks yra tokio „taupymo", ar greičiau, siekio pasipelnyti poveikis visuomenei? Kiek kainuoja užkrėsto paciento gydymas, sveikata ar net gyvybė?
Valstybinės ligonių kasos duomenimis, vien hepatito C gydymui skirtiems vaistams valstybė kasmet išleidžia per 10 milijonų litų.
Pavojus išauga keliasdešimt kartų
„Tiriant kraują mišinyje padidėja rizika praleisti mirtina liga užsikrėtusio donoro kraują, – sutiko Nacionalinio kraujo centro, šiandien principingai tiriančio kiekvieno donoro kraują atskirai, vadovas V. Kalibatas. − Juk tiriant gliukozės kiekį kraujyje, niekas nepila 6 skirtingų žmonių kraujo į vieną vietą. Tuomet visi atsakymai būtų geri ir niekas pagal tyrimų atsakymus nesirgtų diabetu. Analogiška situacija yra ir dėl donorų kraujo tyrimų. Supylus 6 skirtingus mėginius į vieną vietą, praskiedžiama viruso koncentracija ir sumažėja galimybių nustatyti, donoras yra užsikrėtęs, ar ne".
Pasirodo, į vieną vietą supylus iki 24 donorų kraujo mėginių, hepatito B nustatymo jautrumas krinta iki 9 kartų, palyginti su atskiro donoro kraujo tyrimu. Tikimybė praleisti kraujyje tūnantį ŽI virusą padidėja iki 35 kartų, o hepatito C virusą – net iki 57 kartų.
Įdomu, kodėl gliukozės tyrimai, apie kuriuos žino beveik kiekvienas tautietis, yra visur atliekami skrupulingai, kiekvieno žmogaus kraują tiriant atskirai, o donorų kraujo tyrimai staiga imami maišyti ir atliekami kam kaip patinka?
Grėsmę įžvelgia ne visi
Šiuo metu tik Nacionalinis kraujo centras ir Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Kraujo skyrius donorų kraują dėl užkrato tiria užtikrindamas maksimalų jautrumą.
Kiti kraujo centrai renkasi mažiau saugų kelią ir tyrimus maišydami kraują. Šis pasirinkimas yra sąmoningas ir apgalvotas – juk apie didėjančią tikimybę praleisti užkrėstą kraują suvokia kiekvienas šios srities specialistas. Pasipelnyti, pasirodo, yra dar svarbiau.
Štai bendrovės Kauno donorystės centras vadovas A. J. Venslauskas jokių bėdų dėl skiedžiamo mėginio neįžvelgia. „Nuo 2008 metų tiriame donorų kraują nukleino rūgščių tyrimu „puluotame" mėginyje, į kurį supilame 6 donorų kraują. Ši technologija beveik niekuo nesiskiria nuo individualaus mėginio tyrimo", – tikino jis.
Santariškių klinikų Kraujo centro vadovybė apie donorų kraujo tyrimų saugumą iš viso nepanoro kalbėtis. Prisistatyti bijojusi Molekulinės diagnostikos laboratorijos gydytoja patvirtino, kad neseniai šiame centre donorų dovanotas kraujas iš tiesų pradėtas tirti į vieną vietą sumaišius 6 skirtingų žmonių kraują.
Dirbs pagal sąžinę
Nacionalinio kraujo centro centro vadovas sakė neatsižvelgsiąs į vis aštrėjančias nesąžiningos konkurencijos sąlygas ir nekeisiąs kraujo tyrimo metodų į ne tokius saugius.
Nacionalinis kraujo centras negali spekuliuoti ligonių, kuriems yra perpilami kraujo komponentai, sveikata, todėl ir pasirinko šiuo metu patį jautriausią pasaulyje virusų ŽIV, hepatito B ir C nukleino rūgščių tyrimą, atliekamą individualiame, nesumaišytame mėginyje. Mes netaupome iš ligonių – tik taip galime užtikrinti, kad išduodami kraujo komponentai ligoniams yra maksimaliai ištirti ir saugūs", – žadėjo V. Kalibatas.
TIK FAKTAI
Lietuvoje šiuo metu yra keturios įstaigos, užsiimančios kraujo donorystės veikla: Nacionalinis kraujo centras, Kraujo donorystės centras, Santariškių klinikų Kraujo centras ir Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Kraujo skyrius.
Daugumoje ES šalių kraujo donorystės administravimo veikla yra griežtai atskirta nuo komercinės veiklos.
Tirti kraują visi centrai privalo ne tik serologiniais, bet ir jautresniais – nukleorūgščių amplifikacijos metodais, kuriais fiksuojami tokie mirtini virusai kaip ŽIV, hepatitas B ir hepatitas C.
Į vieną supylus iki 24 donorų kraujo mėginių, hepatito B nustatymo jautrumas krinta iki 9 kartų, palyginti su atskiro donoro kraujo tyrimu. Tikimybė praleisti kraujyje tūnantį ŽI virusą padidėja iki 35 kartų, o hepatito C virusą – net iki 57 kartų.
