Buvo taip – atvažiavusios su dukra balsuoti automobilį paliko neįgaliųjų stovėjimo vietoje, o grįžusios po 25 minučių rado už stiklo užkištą pranešimą, kad teks mokėti baudą, beje, nemažą – nuo 30 iki 90 eurų.
Priežastis paprasta – kaip skelbiama Kelių eismo taisyklėse, vietoje, pažymėtoje neįgaliojo vežimėliu judančio žmogaus simboliu, gali stovėti tik transporto priemonės, pažymėtos skiriamuoju ženklu „Neįgalusis“ arba turinčios neįgalių asmenų automobilių statymo kortelę. G. Pinkevičienės automobilis neturėjo nei vieno, nei kito.
Pašnekovė sako suprantanti, kad pažeidė taisykles, bet, jos įsitikinimu, svarbiau žmogus, o ne ženklas. Ji nedelsdama susisiekė su baudą išrašiusia tarnyba ir bandė įrodyti, kad ne šiaip sau tą neįgaliesiems skirtą vietą užėmė. „Nusiunčiau paaiškinimą, nuotrauką su dukra, kurią vežiau tuo automobiliu, taip pat nuotrauką, kurioje užfiksuota, kad ji balsavo, – pasakoja Gitana. – Man atsakė, kad tai nieko nekeičia, pažeidžiau taisykles, baudą turėsiu mokėti. Iš to susirašinėjimo supratau, kad neįgaliojo ženklas yra svarbiau už patį neįgalųjį.“
Dėl kortelės – į Alytų?
Pranešimo apie baudą G. Pinkevičienė dar negavo, bet baudos per daug nesureikšmina. Vis dėlto šis įvykis ją paskatino pagaliau užsisakyti automobilio statymo kortelę ir ji labai nustebo sužinojusi, kad to vis dar negalima atlikti internetu.
Beje, tokią kortelę ji jau bandė užsisakyti prieš keletą metų. Tąsyk dėl kortelės paskambinusi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (NDNT) išgirdo, kad Vilniuje kortelės negaus, teks važiuoti į Alytų – ten jos dukrai buvo nustatytas neįgalumas, ten išduos ir kortelę. „Tai išgirdusi numojau ranka, – sako Gitana. – Pamaniau, apsieisiu – retai su Kotryna važiuojam į tokias vietas, kur reikia mokėti už automobilio stovėjimą, o kai reikia, susimoku ir nesuku galvos.“
Pašnekovė tikėjosi, kad dabar kortelę gauti paprasčiau – juk viskas tobulėja, vis daugiau paslaugų skaitmenizuojama, todėl labai nustebo sužinojusi, kad niekas nepasikeitė. Paskambinusi į NDNT sužinojo, kad norint gauti kortelę reikia į NDNT atvežti arba paštu atsiųsti negalią turinčio asmens prašymą, asmens dokumento kopiją ir nuotrauką. „Klausiau, gal galėčiau viską atsiųsti elektroniniu paštu, bet su manimi bendravusi darbuotoja pasakė, kad jokiu būdu ne, nes iš kur jie gaus nuotrauką, – šypsosi Gitana. – Lyg tebegyventume praėjusio amžiaus viduryje, kai nebuvo nei skenerių, nei kopijavimo aparatų.“
Gitana dar labiau nustebo sužinojusi, kad kadangi dukrai neįgalumas nustatytas Alytuje, ten ir teks važiuoti arba siųsti dokumentus. „Klausiau, kodėl – nejaugi Vilniuje vienokia tvarka, o Alytuje – kitokia, įstaiga juk ta pati. Darbuotoja man kartojo, kad tokia tvarka. Mėginau jai aiškinti apie internetą, apie paslaugų skaitmenizavimą, bet apie tai su ja kalbėtis buvo beprasmiška. Juokingiausia buvo tai, kad ta moteris iš viso nesuprato, kas man nepatinka, tikriausiai buvau pirmasis žmogus, suabejojęs nustatyta tvarka ir nesuprantantis, kodėl neįgaliam žmogui turi būti taip sudėtinga užsisakyti elementarią kortelę. Manau, paslaugos turintiesiems sunkią negalią turėtų būti sutvarkytos taip, kad jiems nereikėtų kur nors važinėti, užtektų suspaudyti kelis kompiuterio klaviatūros mygtukus“, – sako G. Pinkevičienė.
Ji neabejoja, kad skaitmenizuoti neįgaliesiems skirtas paslaugas nebūtų sudėtinga: „Dabar prikurta tiek daug įvairių mobiliųjų programų, kuriomis paprasta ir patogu naudotis. Pavyzdžiui, už automobilio stovėjimą galima užmokėti telefonu. Panaši programa galėtų būti skirta ir turintiesiems teisę nemokamai pastatyti automobilį – galbūt užtektų įvesti negalią turinčio asmens pažymėjimo numerį, ir nebereikėtų jokių ženklų ir kortelių. Nesuprantu, kam jų apskritai reikia, kodėl asmuo visam pasauliui turi skelbti apie savo negalią.“
Ribotos lėšos ir sistemos galimybės
Svarstymai apie paslaugų skaitmenizavimą NDNT Asmenų aptarnavimo ir valdymo skyriaus vedėjai Jūratei Černiauskaitei kol kas neatrodo realūs. Paklausta, ar tarnyba nesiruošia pereiti prie skaitmeninių paslaugų, ji sako: „Viskas eina į priekį, anksčiau ar vėliau tos modernios technologijos tikrai bus, bet dabar viskas atsimuša į lėšas ir sistemos galimybes.“
J. Černiauskaitė tikina, jog tarnyba stengiasi daryti viską, kad žmonėms nekiltų nepatogumų, ir stengiasi ypač lanksčiai reaguoti sudėtingoje pandemijos situacijoje: „Prašome dokumentus siųsti paštu arba palikti prie mūsų tarnybos esančioje pašto dėžutėje. Tikrai nevarinėjam žmonių, kad jie pas mus vyktų, netgi atvirkščiai – prašom nevykti. Nereikalaujame, kad žmogus būtinai vyktų į fotoateljė pasidaryti nuotraukos. Nuotrauka gali būti ir senesnė, svarbu, kad asmuo joje būtų atpažįstamas. Priimtume netgi elektroniniu būdu atsiųstą nuotrauką, bet ji, žinoma, turėtų būti labai kokybiškai nuskenuota.“
Vis dėlto J. Černiauskaitė patvirtina, kad pagal egzistuojančią tvarką automobilio stovėjimo kortelę išduoda tas NDNT skyrius, kuriame buvo nustatytas neįgalumas: „Taip suprogramuota sistema. Bet žmogui tikrai nebūtina važiuoti į kitą miestą, dokumentus galima pateikti ten, kur jam patogu, mes patys juos nusiųsim ten, kur reikia, tik viskas užtruks kiek ilgiau.“
Tvarka gal ir netobula, bet taisyklių laikytis reikia
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) prezidentė Rasa Kavaliauskaitė seniai vairuoja automobilį ir naudojasi automobilio statymo kortele. G. Pinkevičienės papasakotą situaciją ji vertina nevienareikšmiškai.
R. Kavaliauskaitės teigimu, užsisakyti automobilio stovėjimo kortelę nėra sudėtinga, ją galima gauti per savaitę. Jos teigimu, kortelės reikalingos, kad negalią turintiems žmonėms skirta privilegija nesinaudotų tie, kuriems ji nepriklauso.
„Mes, žmonės su negalia, kovojame, kad neįgaliesiems skirtose automobilių statymo vietose nestovėtų tokios teisės neturintys automobiliai, tam ir reikalingi neįgaliojo ženklai ir automobilio stovėjimo kortelės, – sako LŽNS vadovė. – Sutinku, kad ši tvarka nėra tobula, yra taisytinų dalykų, bet tokia sistema galioja visoje Europos Sąjungoje. Jeigu norim turėti tam tikrų lengvatų, turim laikytis taisyklių, o jei žmogus tokia teise nesinaudoja, jis pripažįsta, kad jam tokia lengvata nereikalinga.“
R. Kavaliauskaitė sako, kad pasitaiko ir kortelių padirbimo atvejų – yra nesąžiningų žmonių, norinčių pasinaudoti lengvatomis, kurios jiems nepriklauso, todėl, jos manymu, didesnis dėmesys turi būti skiriamas kontrolei, stebėsenai. LŽNS prezidentė ir kortelių savininkus ragina atkreipti dėmesį, ar kortelę automobilyje palieka tvarkingai – kortelę būtina padėti taip, kad matytųsi jos galiojimo data.
1887 m.
1934 m.
1959 m.
Pašnekovė sako pati turėjusi gerą pamoką – kartą gavo pranešimą apie jai skirtą baudą, nors kortelę tikrai buvo padėjusi ten, kur reikia. Pasirodo, jo kraštas buvo užkištas ir nesimatė galiojimo datos.
„Paklausiau, kodėl turiu mokėti baudą, ir man atsiuntė nuotrauką – kortelę iš tikrųjų buvau palikusi netinkamai. Tą kartą nuo baudos mane atleido, pasakė, kad kitą kartą būčiau atidesnė. Gal kada nors bus sugalvota modernesnė sistema, kortelių nebereikės, bet kol egzistuoja tokia tvarka, turim jos laikytis“, – sako R. Kavaliauskaitė.
Vis dėlto ji sutinka – biurokratijos ir popierizmo galėtų būti mažiau. Pavyzdžiui, neturėtų būti sudėtinga sudaryti galimybę reikalingus dokumentus siųsti elektroniniu paštu. „Popierizmo pas mus vis dar labai daug, skaitmenizacija dar mažai pažengusi, norint gauti kokią nors paslaugą visur reikia krūvos popierių, lyg gyventume ne XXI amžiuje. Juk daug ką dabar galima padaryti kompiuteriu, internetu“, – sako LŽNS vadovė.
G. Pinkevičienė viltis deda į naująjį Seimą – gal pagaliau kam nors parūps, kad negalią turintiems žmonėms atsirastų daugiau skaitmenizuotų paslaugų. „Būtų gerai, kad jiems bent nebereikėtų vežioti visokių prašymėlių“, – viliasi pašnekovė.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
