Buvo šalta ir akinančiai balta žiema. Tą šaltą ir baltą žiemą širdis prakalbo gražiausiais meilės žodžiais, o kūnas vaitojo nuo deginančios aistros JAM.
Tuomet gyvenom trys pagyvenę studentės studentų bendrabuty. Ryte – paskaitos, vakarais – šperų darymas ir moteriški, atviri ir visai neliteratūriški pokalbiai prie karšto vyno taurės.
Vieną, rodos, niekuo neišsiskiriantį vakarą, bendrabučio koridoriuje triukšmingai pradėjo pypsėti radio ryšys, tvirti vyriški balsai pranešinėjo apie padėtį maršrute, sunkūs kerzavų batų žingsniai plakė koridoriaus grindis. Moteriškas smalsumas privertė mane iškišti nosį lauk ir apsimesti, jog einu į tualetą. TEN mes ir susipažinom. Tiesiog juokinga.
Aš tupėjau tualeto kabinoj, o atlaisvinta mano šlapimo pūslė garsiu čiurenimu užpildė aklą tylą, kai gretimoje kabinoje man netikėtai pasigirdo nuleidžiamo unitazo vandens garsas, staigus kelnių užtrauktuko brūkštelėjimas ir tie jau girdėti sunkūs kerzavų batų žingsniai.
Aš krūptelėjau, sulaikiau šlapimą, veidą išpylė raudonis, pamąsčiau, kad derėtų palaukti, kol užsitrenks tualeto durys ir kolidoriumi išgirsiu JO tolstančių žingsnių aidą. Tačiau aš nepalaukiau ir TAI PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ bei vieną mano gyvenimo šaltą žiemą pavertė karščiausia vasara. MES abu stovėjom prie kriauklių ir žvilgčiodami akies krašteliais su šypsenomis veiduose plovėm rankas...
JIS buvo pareigūnas. Uniforma, į „kerzavus“ juodus batus sukištos kelnės, platus diržas, ant kurio kabėjo visa reikalinga tarnybai amunicija. JIS buvo jaunas, gana išvaizdus, neaukštas, šiek tiek apkūnaus, tačiau vyriško ir tvirto sudėjimo, gal kokiais penkeriais metais jaunesnis už mane. Nusprendžiau nutraukti tą nejaukią tylą ir lyg tarp kitko paklausiau, kas čia atsitiko, kad bendrabutyje prireikė policijos.
JIS atsakė, kad JIS čia tiesiog gyvena, jo patruliavimo maršrutas sutampa su jo gyvenamąja vieta, todėl su kolega nusprendė šaltą vakarą tiesiog savo bendrabučio kambarėlyje pasišildyti ir šį bei tą užkąsti. Aš pajuokavau, kad labai gerai, nes turbūt tada čia saugiausias ir ramiausias studentų bendrabutis, kai visų ramų miegą saugo policija.
Abu dar persimetėm trumpais nereikšimingais sakiniais apie šio bendrabučio ne itin kokias sąlygas, kai JIS pasiūlė užeiti su draugėmis išgerti pas JĮ kavos. Aš sutikau.
Netrukus visi keturiese, t.y. aš su drauge ir JIS su draugu tiesiog draugiškai gurkšnojome kavą JO nykiame bendrabučio kambarėlyje ir plepėjome apie šį bei tą. JO vardas buvo gražus ir retas - Ugnius. Pasakiau tyčia, kad tokį vardą gali turėt tiktai karštas ir ugningas vyras.
JIS kukliai apsimetė, kad mano replikos negirdėjo, tačiau pastebėjau, kad visą mūsų pokalbio laikotarpį akylai, tarsi per atstumą mane tyrinėjo. Netrukus jie išėjo toliau patruliuoti, bet pasakė, kad vėlai vakare baigs darbą ir norėtų prie vyno taurės su gražiomis moterimis paplepėti.
Vėlai vakare jie mus tikrai nustebino, nes įžengė į mūsų kambarį nešini trimis ryškiai raudonomis rožėmis, tai yra kiekvienai po vieną žiedelį, o atsineštas vynas, degtinė, sultys, lašiša, juodas šokoladas, rauginti agurkėliai... bematant rado savo vietą ant stalo.
Ilgai visi vakarojom, kalbėjom, juokėmės. JIS buvo aktyviausias visų kalbų dalyvis, o įkaitęs nuo alkoholio dar daugiau atsipalaidavo ir nuo kalbų apie Froido psichoanalizę perėjo prie šmaikščių anektodų, po to deklamavo Jeseniną, dar užtraukė kažkokį dainingą lyrišką posmą... JIS visa tai darė lyg tarp kitko, natūraliai, bet kai susitikdavo mūsų akių žvilgsniai, lyg netyčia susiliesdavo rankos, aš supratau, kad tiesiog norėjo man padaryti įspūdį.
Pajutau JAM simpatiją, mąsčiau, koks taktiškas, inteligentiškas, kiek meniškos sielos, lyriškumo, romantikos slepiasi po žalia, rūstumu dvelkiančia pareigūno uniforma. Buvo jau gerokai po vidurnakčio, kai viena mano kambario draugė nuėjo gulti, antra artimai susiglaudus su JO draugu dar kažką šnabždėjosi, o aš palydėjau JĮ į balkoną parūkyti.
Grįžtant atgal, beeinant pro JO kambarį, pajutau, kaip JIS stipriai suėmė savo ranka manąją, žaibiškai atrakino savo kambario duris ir man net nespėjus sureaguoti timptelejo vidun. Buvo aklinai tamsu.
JIS prisitraukė mane prie savęs, stipriai apkabino ir giliai alsuojančiu balsu tyliai sukuždėjo man į ausytę: „Aš tavęs visą vakarą labai norėjau.“ Po to pradėjo bučiuoti, drąsiai, aistringai, saldžiai. Netrukus atsiklaupė ant grindų ir pajutau JO vyriškas rankas kylančias po sijonėliu aukštyn mano virpančiomis iš susijaudinimo šlaunimis.
Jausdamas, jog aš visa virpu, neatsakau JAM tokiu pačiu ryžtingumu ir dvejoju, JIS švelniai liesdamas mane murmėjo „nebijok“, „pasilik“, „tik neišeik“, ‚padarysiu dėl tavęs viską, ko panorėsi“... Kai aš apgraibomis rankomis apčiuopiau durų rankeną ir ją spustelėjau, JIS viską suprato, nenoromis mane paleido, neklausinėjo ir leido išeiti.
Nors nemačiau JO akių, bet jaučiau, kaip kambarys persismelkė liūdesiu ir nusivylimu. Išėjau. Ilgai stovėjau balkone, giliai į save traukdama šaltą žiemos orą ir bandžiau mąstyti logiškai. Juk nebuvau laisva moteris. Tikinau save, moralizavau, beldžiau į savo sąžinės duris, kartojau sau ir kartojau, kad negaliu sau šito leisti.
Apsisprendžiau ir rodos tvirtai patraukiau ilgu koridoriumi savo kambario link. Priartėjus prie JO durų, sustingau, prisiminiau JO žodžius, jo rankas ant savo šlaunų, karštį plūstantį kūnu... Mano sąžinės balsas ir tvirti pasižadėjimai paliko nieko vertais, nereikšmingais svaičiojimais ir biro ir slydo kaip smėlis tarp pirštų. Rodos, ne savo rankomis paspaudžiau JO durų rankeną.
Rodos, ne savo balsu JĮ žadinau, jau bepradedantį įmigti. Išgirdau JO laimingą balsą; „Aš netikėjau, kad tu grįši.“ Nuo mano kūno palengva slydo rūbai... JIS neskubėjo ir mėgavosi mane nurenginėdamas. Sijonėlis, pėdkelnės, megztinukas, liemenėlė, kelnaitės... Palaimingai atsidaviau JO meilės žaidimams. JO lūpos iš pradžių trumpais, o po to vis ilgesniais bučiniais užgulė manąsias.
Jaučiau beprotišką palaimą ir atsipalaidavimą. Atrodė, mano kūną paliko siela, išsibarstė visos mintys, žodžiai virto garsėjančia dejonių ir aimanų lavina. Kūnas prašėsi, maldaute maldavo patenkinti visus brutalius ir gyvuliškus prabudusius geidulius. Manyje pasklido drėgmė, skleisdama geismo kvapą.
Aš nesąmoningai išskėčiau kojas ir JIS kuo puikiausiai iššifravo mano kūno kalbą ir jo lūpos nusileido ant mano šlaunų, glamonėjo blauzdas, kojų kelius, įkaitusias šlaunis... Mylėjomės su polėkiu ir begėdiška drąsa visą naktį. Kai išsekom, tiesiog gulėjom be žodžių tvirtai apsikabinę, sulipę ir neatskiriami kaip moters įsčiose augantys du dvyniai. O išaušus rytui, nepajutau, kaip JIS išėjo į darbą. Ant stalelio buvo paliktas raktas.
Vakare laukiau JO snūduriuodama savo kambaryje. Kai JIS grįžo, paėmė mane visą mieguistą ir įsisukusią į antklodę ant rankų ir tyliai ilgu koridoriumi nešė į savo kambarį, į savo lovą, o paguldęs vėl karštai glamonėjo. Prabudęs ryte JIS lūpomis bučiavo visus mano kojų pirštukus, sakydamas, kad aš jo gražiausia gyvenimo Pasaka.
Likusias tris savaites studijų sesijos aš gyvenau pas JĮ. Mes iki visiško išsekimo mylėjomės, mėgavomės vienas kitu, kalbėdavomės, klausydavomės Orbakaitės dainų, gurkšnodavome vyną iki išnaktų, kartais šėldavom baruose su jo draugais iki paryčių, o rytais vos prasibusdavome.
JIS pastoviai vėluodavo į darbą, įtikinančiu balsu skambindavo viršininkui ir aiškindavo, kaip jis vieną dieną užstrigo nesibaigiančiuose kamščiuose, kitą dieną jam sugedo mašina, trečią JIS nuvyko pagal pareiškimą apklausti kažkokio piliečio...
O aš paskaitose snūduriuodavau, kamuojama žiovulio, negalėdavau susikaupti, mąstyti, rašyti, tik įkyriai galvodavau apie JO artumą, JO kūno kvapą, JO glamones, JO atvirą nuoširdumą. Kuo toliau, tuo labiau JUO žavėjausi, jaučiau JAM begalinį, jokiais žodžiais neaprašomą švelnumą, neišmatuojamą jokiais matais aistrą.
JIS mokėjo elgtis su moterimis, buvo romantiškas ir dėmesingas, net ir be jokios progos dovanojo man gėles, stebindavo dovanojamais pliušiniais meškučiais, zuikiais, atvirukais, skanėstais ar kitais niekučiais. Kartą JIS sukūrė man dainą, tai yra sugrojo ją gitara, sukūrė žodžius ir visa tai įrašė. Ir visa tai DĖL MANĘS, MAN.
Tada sėdėjau JAM ant kelių jį apkabinusi ir verkiau iš laimės, o mano ašaros slydo JO veidu kaip kad stiklu slysta lietaus lašai. O vieną rytą mums pusryčiaujant po JO kavos puodeliu pastebėjau gražią raudoną ir nėriniuotą, kaip man iš pradžių atrodė, servetėlę.
Tačiau akyliau įsižiūrėjus, iš nuostabos išpūčiau akis, juk po puodeliu buvo ne kas kita, kaip mano nėriniuoti, iškarpyti triusikėliai, pavirtę servetėle. JIS suokalbiškai šypsojosi ir sakė, kad dabar taip kiekvieną rytą gers kavą... Kartu su manimi... Kad ir kaip aš toli būčiau.
Kartą vakare po karštų glamonių, kai aš jau snūduriavau, išgirdau JĮ sakant: „Aš tave myliu.“ Tą naktį negalėjau sumerkti akių. Nieko nepasakiau, abejojau, ar teisingai išgirdau, mąsčiau, kad galbūt jis nesuvokė, ką pasakė, gal miegojo, sapnavo, gal vyno per daug išgėręs buvo...
Be proto daužėsi širdis, mintis plakė jausmų audros, per daug šventas man atrodė tas žodis „Meilė“. Ryte atsargiai JO paklausiau, ar tai ką JIS man sakė prieš miegą, buvo tiesa.
JIS nedvejodamas ir beviltiškai, nuginkluotas savo jausmų, išrėkė „taip“ ir dar sykį pakartojo labai garsiai: „Aš tave tiesiog myliu.“ Tie žodžiai man dar ilgai skambėjo ausyse, širdyje, mintyse kaip ryškiausias vilnijantis aidas tylioje kalnų papėdėje.
Baigėsi mano trijų savaičių studijų sesija, aš išvažiavau ir JIS liko už kelių šimtų kilometrų. Bet JO meile pulsuojančią širdį jaučiau kiekvieną dieną JO sms žinutėse, balse, kai skambindavo, elektroniniuose laiškuose.
Viename iš jų JIS rašė; „Negaliu gyventi be tavęs tarp keturių bendrabučio sienų. Čia viskas kvepia tavimi. Aš einu iš proto.“ Aš vėl verkiau, tyliai, viena, JAM nežinant. Dar kokį gerą pusmetį iki rudens, kai atvažiuodavau laikyti egzaminų, mėgavomės vienas kitu, aš klausiausi JO meilės žodžių, o JIS klausėsi mano tylos... JIS sakydavo, kad aš žiauri, žaidžiu su juo, tyčia kankinu.
Atėjo diena, kai JIS išsikraustė iš mūsų Meilės lizdelio ir paliko viską, kas priminė mane. JIS pasikeitė mobiliojo telefono numerį ir turbūt amžiams ištrynė manąjį. Ir susirado kitą moterį. Ir gyveno SAVO gyvenimą. Taip, kaip kad aš ir norėjau...
Aš žinau, kad kai vėl ateis žiema, jos akinantis baltumas spigins į akis, privers prisimerkti, o nosį, lūpas, veidą žnaibys negailestingas šaltukas. Aš visada prisiminsiu JĮ. Prisiminsiu tą vienintelę, nepartojamą, tik pasakose aprašytą šaltą ir baltą žiemą, kai mano širdis prakalbo gražiausiais, tačiau nebyliais meilės ir aistros žodžiais JAM...
Moteris
Turi pikantišką istoriją – parašyk ją ir laimėk nuostabią fotosesiją, kurią tau dovanoja Vanile.lt.Profesionalūs Vanile.lt fotografai padovanos tau nuostabių akimirkų! Į fotosesiją galėsi pasikviesti draugus, galbūt, norėsi nusifotografuoti su savo vaikučiu arba mylimuoju, o gal visada svajojai apie profesionalią erotinę fotosesiją...?
Vanile.lt kartu su „Balsas.lt/S“ padės įgyvendinti savo svajones ir įsiamžinti nuostabiam fotoalbumui!
Istorijas siųsk el. paštu [email protected] iki liepos 24 dienos. Visos istorijos bus publikuojamos!
