Vanessai Forero buvo vos septyneri, kai ji suprato, kad jos mama labai skiriasi nuo visų kitų.
Kai pradinėje mokykloje nuskambėdavo paskutinis skambutis, vaikai išbėgdavo į lauką, kur prie vartų jų laukdavo tėvai. Bet tik ne Vanessos mama – ji paprastai sušvilpdavo ir mojuodavo jai užsikorusi ant medžio šakų. „Žinojau, kad kitos mamos taip nedaro, – prisimena Vanesa. – Taip elgėsi tik mano mama, mano žaisminga mama.“
Pasak Vanesos, mama mėgo būti lauke, sode kurdavo kliūčių ruožus, šūkčiodavo kaip beždžionės ir laipiodavo po medžius. Jų augintiniai buvo laukiniai triušiai, kuriuos pagaudavo mama, nors galiausiai jie pasprukdavo. Tačiau tai dar nėra visa istorija. Vanessos mama yra Marina Chapman – namų šeimininkė, kuri gimė Kolumbijoje.
Buvo pagrobta
Būdama ketverių ji buvo pagrobta prekeivių žmonėmis gaujos ir palikta atogrąžų miške, kur, jos teigimu, ją užaugino beždžionės, tiksliau, baltaplaukiai kapucinai. Sulaukusią 10 metų ją surado medžiotojai ir pardavė į viešnamį, o paskui iš ten ją išmetė, nes ji buvo pernelyg laukinė, rašo mirror.co.uk.
Po daugelio metų, keliaudama po Jungtinę Karalystę, Marina įsimylėjo bažnyčioje sutiktą vyrą. Jiedu susituokė ir susilaukė dviejų dukterų – Vanesos ir Joannos, kurioms dabar yra 40 ir 43 metai.
Dukros pasuko skirtingais keliais
Ši keista šeimos istorija sulaukė netikėto posūkio – nutrūkus 15 metų trukusiai santuokai, Vanessa paliko Jungtinę Karalystę ir apsigyveno tose pačiose Kolumbijos džiunglėse, kuriose jos motina Marina penkerius metus gyveno kaip Tarzanė.
Net kūrybingiausi Holivudo režisieriai nebūtų galėję sugalvoti šios sagos. Vanessa dabar gyvena atokiame namelyje Kolumbijos Siera Nevada de Santa Marta kalnuose ir jaučiasi pagaliau atsidūrusi ten, kur jai skirta.
„Savo kambarį namuose visada puošdavau gamtos ir kalnų vaizdais. Mano pusseserė juokdavosi iš manęs ir sakydavo, kad noriu pabėgti į džiungles, – pasakojo ji. – O dabar ji sako: „Dieve mano, tu iš tikrųjų tai padarei“. Mamai nepatinka, kad esu čia ir taip toli nuo jos. Bet kartu ji supranta, kodėl aš čia esu. Tai pirmas kartas, kai pasijutau savo namuose. Ir beždžionės tikrai ateina. Jos karstosi po medžius. Jos tikrai garsiai šūkauja. Taip pat kažkur turiu didelę katę.“
Vanessa atsigimė į mamą, o Joanna pasirodė esanti panašesnė į tėtį. Ji dirba valstybės tarnautoja, ištekėjusi, turi tris vaikus ir gyvena Lidse. Apie Vanessos gyvenimo kelionę pasakojama naujoje Beno Foglo istorijų serijoje „Naujasis gyvenimas laukinėje gamtoje“.
Istoriją įamžino knyga
Tačiau, žinoma, viskas prasidėjo nuo Marinos, kuriai dabar 73 metai ir kuri savo istoriją papasakojo 2013 m. išleistoje knygoje „Mergina be vardo“ (angl. „The Girl With No Name“). Ji teigia, kad buvo pagrobta 1954 m., kai Kolumbijoje paplito gaujos, prekiaujančios vaikais.
„Mačiau, kaip ranka uždengė man burną – juoda ranka ir balta nosinaitė, – prisiminimais dalijosi ji. – Tuomet supratau, kad buvo du žmonės, kurie mane išsivedė.“
Dėl neaiškių priežasčių ji vėliau buvo išmesta į atogrąžų mišką. Maždaug po dviejų dienų ji sako pamačiusi būrį kapucinų ir ėmusi juos pamėgdžioti, kad išgyventų. Ji stebėjo, kokius riešutus ir uogas jie valgo, gaudė jų numestus bananus ir gėrė vandenį ten, kur gėrė beždžionės. Galiausiai, kai ji pradėjo vaikščioti keturiomis ir nustojo kalbėti, beždžionės ją pripažino sava.
„Vieną dieną viena iš jaunesnių atsitūpė man ant pečių ir uždėjo savo letenėles man ant veido – jei niekada jūsų nebuvo apkabinęs šis gyvūnas, pasakysiu jums, kad tai pats maloniausias prisilietimas“, – sakė Marina. Ji džiunglėse išbuvo maždaug penkerius metus, kol ją surado medžiotojai.
„Vieną dieną įprastą beždžionių kakofoniją perskrodė vienos iš beždžionių riksmas, kuris perspėjo apie pavojų, – rašė ji savo knygoje. – Stebėjau ir supratau, kad tinklai buvo skirti gaudyti ir vogti bet kokius gyvūnus, kurie jiems patiko.“ Ji teigia, kad medžiotojai ją nuvežė į viešnamį Kukutoje ir kad vėliau ji tapo gatvės vaiku, kol galiausiai įsidarbino tarnaite.
Knyga sutikta skeptiškai
Vėlyvoje paauglystėje ji dirbo sostinėje Bogotoje ir kartu su šeima, kuriai dirbo, išvyko į gyvenimą pakeitusią kelionę į Jungtinę Karalystę. Marinos knyga buvo sutikta skeptiškai. Vieni manė, kad ji fantazuoja, kiti – kad jos smegenys dėl vaikystėje patirtų traumų atgamina klaidingus prisiminimus.
Tačiau Vanessa įsitikinusi, kad visa tai tiesa. „Buvo atlikti įvairūs tyrimai, siekiant nustatyti, ar mano mama tikrai buvo džiunglėse. Akivaizdu, kad daugelis žmonių buvo nusiteikę skeptiškai, – sakė Vanessa. – Aš irgi būčiau taip pat, jei ji nebūtų mano mama. Jie nustatė, kad mamos kraujyje glūdi keistos džiunglių ligos, kuriomis ji negalėtų sirgti, jei jos istorija nebūtų tikra.“
Iš naujo išgyvena mamos patirtis
Dabar buvusi TV reklamos muzikos takelių kūrėja iš naujo išgyvena kai kurias mamos patirtis, nors ir kur kas gražesnėje aplinkoje. Ji su Marina buvo jau kelis kartus apsilankiusi Kolumbijoje, o paskui nusprendė vėl pakeliauti, kol po skyrybų įsigis naują būstą. Ji su drauge keliavo po šalį ir galiausiai atsidūrė Minkoje, mažame kalnų miestelyje, įsispraudusiame džiunglėse.
Tačiau tada prasidėjo apribojimai dėl Covid-19 pandemijos ir ji buvo priversta pasilikti. Be to, sužinojo, kad senasis butas dar nėra parduotas ir kad ji tikriausiai negaus kitos paskolos, nes neturi garantuotų pajamų. Taigi, Vanessa paklausė savęs, kur ji norinti būti sulaukusi 60-ies, o atsakymas buvo paprastas – ten, kur ji yra dabar. Trejus metus ji praleido statydama savo namus, tačiau, kitaip nei jos mama, Vanessai nereikia ieškoti riešutų alkiui numalšinti. Ji netgi turi belaidį internetą.
Ji augina javus, o pusryčiams valgo bananus, pasiflorą ir gvajavą. Nors ji turi prieigą prie geriausios pasaulyje kavos, ji taip pat turi dideles Jorkšyro arbatos atsargas. „Tai tikrai geriausia iš abiejų pasaulių“, – šypsodamasi teigia Vanessa. Alinančiame karštyje nėra taip lengva. „Niekada nemėgau vasaros Bredforde, o ką jau kalbėti apie tropikus“, – sako ji.
Marina iš pradžių baiminosi, kad dukra daro klaidą. „Iš pradžių jaučiausi nejaukiai, nes niekada nemaniau, kad Kolumbija yra saugi ar kad joje yra lengva, – sakė ji filmo kūrėjams. – Bet dabar jau nebesijaudinu. Ji neįsivels į bėdą. Ji protinga ir aš ja labai didžiuojuosi.“
