Lietuva turtinga tuo, kad turi didžiulius labai kokybiško požeminio vandens telkinius, bet vandens kokybė nukenčia tiekiant vandenį vamzdynais, todėl atsiranda valymo poreikis. William STADLER nuotr.
Vanduo neturi būti skanus, svarbiausia, kad būtų gyvas. Toks jis paprastai yra tekantis, pavyzdžiui, upelyje vidury miško. Kaip, kada ir kiek vartoti skysčių ir kokie jie labiausiai tinka mūsų organizmui, sutiko papasakoti sveikos gyvensenos specialistas Vitalijus Smackis, Vilniaus universitete įgijęs biochemijos išsilavinimą, ir Inga Tribuišienė, jau 20 metų rinkoje esančios, daugiau nei 93 proc. produkcijos į kitas šalis eksportuojančios įmonės „Burbuliukas“ komercijos direktorė.
- Galbūt yra nustatyta, kiek per parą reikia išgerti vandens?
Vitalijus: Išgeriamo vandens kiekis priklauso nuo individualaus organizmo. Minimaliai per dieną reikia išgerti litrą, bet tik tada, kai skysčių papildomai įsisavinama valgant daug vaisių, daržovių ar sriubos, t. y. tų produktų, kuriuose yra vandens. Tuomet organizmas pats pasigamina papildomai apie pusantro litro vandens. Jei vandens išgeriama per daug, tuomet jis iš organizmo yra pašalinamas. Žinau žmonių, kurie išgeria 5-7 litrus per parą, nors norma yra 2,5 litro. Toks yra maksimalus organizmo poreikis. Aišku, reikia atsižvelgti į kūno masę, klimato sąlygas ir kt. veiksnius.
Nuo vandens priklauso seilių struktūra ir skrandžio sulčių kiekis. Tai turi įtakos tam, kaip įsisavinamas maistas. Kai geriama per mažai vandens, seilės būna koncentruotos, o skrandžio sulčių būna per mažai, todėl maisto įsisavinimas suprastėja maždaug 30 proc. Tuomet koncentruojasi tulžis, kuri sąlygoja prastesnį mineralų įsisavinimą, nuo kurio priklauso kaulų mineralizacija ar raumenų susitraukimo greitis.
- Ar iš čiaupo bėgantis vanduo tinkamas gerti?
Inga: Lietuva turtinga tuo, kad turi didžiulius labai kokybiško požeminio vandens telkinius, bet vandens kokybė nukenčia tiekiant vandenį vamzdynais, todėl atsiranda valymo poreikis. Vandens valymo būdų yra įvairių. Vienas jų yra elektrolizė, kurios metu gaunamas jonizuotas šarminis, rūgštinis ir sidabringas vanduo.
- Ar sultys atstoja vandenį? Ką galite pasakyti apie mineralinį vandenį?
Vitalijus: Ne. Litras sulčių neatstoja litro vandens. Iš tokio kiekio sulčių organizmas paprastai įsisavina tik apie 20 proc. vandens. Rekomenduojama gazuoto mineralizuoto vandens gerti ne daugiau nei 2-3 stiklines per dieną. Aišku, kai yra troškulys, mineralinį galima gerti, bet geriau – paprastą vandenį. Kai lauke karšta, taip pat geriau gerti paprastą. Mineralinį vandenį organizmas įsisavina greičiau, vadinasi, jo gerti reikia taip pat daugiau. Jei intensyviai sportuojant gausiai prakaituojama ir su prakaitu iš organizmo pašalinamos mineralinės medžiagos, mineralinį gerti tinka, tačiau dirbant paprastus darbus raumenys veikia kitaip, vyksta organizmo termoreguliacijos procesai, tuomet gazuotas mineralinis vanduo netinka. Gazuotas vanduo neturi būti geriamas kaip paprastas.
Kava taip pat neatstoja vandens. Ji kaip tik stumia vandenį iš organizmo. Tiesa, reikia turėti omenyje tai, ar prieš tai buvo gerta vandens, ar buvo valgyta, nes kava tuščiu skrandžiu veikia gerokai stipriau, aišku, tuomet ir daugiau vandens pašalina iš organizmo. Kavos puodelį reikėtų kompensuoti stikline vandens prieš ir po gėrimo, tuomet organizme bus išlaikytas stabilus vandens kiekis.
Arbatos mėgėjai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip ji plikoma. Jei ji plikoma ne verdančiu vandeniu, tuomet išlaiko savo savybes ir neturi tokio agresyvaus poveikio kaip kava. Įvairių žolelių arbatos apskritai turėtų būti geriamos tik kai jų iš tikrųjų reikia, nes daro didelę įtaką virškinimo sistemai, apskritai organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyrai. Geriant debesylų, kiaulpienių ar meškauogių arbatą, galima pakeisti šį rūgščių ir šarmų balansą, tačiau tik specialistui rekomendavus. Tokios arbatos paprastai turi diuretinį poveikį, t. y. šalina skysčius iš organizmo.
- Kodėl taip norisi gerti vartojus alkoholio?
Vitalijus: Vyksta dehidratacija – vanduo neįsisavinamas, o kaupiasi ląstelėse ir yra pašalinamas iš organizmo. Alus yra apskritai baisus dalykas, vandens priešas. Apyniai turi didelį poveikį inkstams. Kitą dieną skysčių praradimą norisi kompensuoti, todėl geriama daug vandens. Nėra taip, kad atsigėriau karštą dieną alaus ir numalšinau troškulį. Mes tik psichologiškai įtikiname smegenis, kad atsigėrėme, o iš tikrųjų vyksta dehidratacijos procesas. Iš organizmo pašalinamos mineralinės medžiagos, vitaminai.
Stiprieji alkoholiniai gėrimai veikia taip pat, tik gerokai stipriau. Vartojant juos, dehidratacija gali prasidėti nuo 150 gramų ir dažniausiai yra kompensuojama angliavandeniais – norisi užkąsti.
- Populiaru parsivežti įvairių šaltinių vandens, pavyzdžiui, Svilės.
Vitalijus: Supilstytas į plastikinę tarą vanduo jau po paros praranda tekančio vandens savybes. Tara turi būti stiklinė, nepermatoma. Kita vertus, reikia pasižiūrėti, iš kur tas vanduo teka… Specialistai tvirtina, kad vanduo neturi būti laikomas plastikinėje taroje. Į „bambalius“ supilstytas vanduo iš plastmasės „pasiima“ įvairias chemines medžiagas, kenkiančias organizmui. Stovintis vanduo yra negyvas vanduo.
- Teko girdėti apie naują madą, kai vanduo išfiltruojamas iki praktiškai distiliuoto, o po to į jį vėl įdedama įvairių mineralinių medžiagų, tartum iš pradžių būtų padaromas negyvas ir vėliau vėl atgaivinamas.
Vitalijus: Čia jau bandymas burti. Juk sunku nutaikyti, kiek kokių medžiagų į vandenį įpilti. Išvalytas vanduo yra kaip arbata, bet jis juk turi natūraliai turėti visas medžiagas, kad jas galėtų įsisavinti organizmas. Vanduo turi atmintį, todėl geriausia jį gerti neišvalytą, jei tik įmanoma, nors ir iš miško upelio, žinant tai, kad mieste dauguma šulinių užteršti.
Inga: Bene populiariausias „Burbuliuko“ gaminamas produktas – buitinis vandens jonizatorius. Šiuo buitiniu prietaisu iš paprasčiausio vandentiekio vandens eletrolizės būdu pagaminamas šarminis ir rūgštinis vanduo.
Vitalijus: Šarminis vanduo itin tinka gerti sveikatos sumetimais, pavyzdžiui, prieš ar po operacijos, nes greičiau atsikuria ląstelės – vyksta regeneraciniai procesai. Kitas dalykas, kai toks vanduo vartojamas profilaktiškai – žmogus, nusipirkęs aparatą, 80 proc. paros vandens normos išgeria būtent šarminio. Visų pirma reikia išsiaiškinti, ar organizmas yra šarminis, ar rūgštinis. Rūgščių ir šarmų pusiausvyrą galima nustatyti atlikus kraujo, šlapimo ar seilių tyrimą, tuomet gali pasirodyti, kad to šarminio vandens net nereikia. Kitas dalykas – skirtingu paros metu rūgščių ir šarmų pusiausvyra kinta, per dieną ji gali pakisti net kelis kartus.
Inga: Medžiagų apykaitos metu susidaro daug rūgščių. Netinkama mityba ir gyvensena taip pat padidina rūgščių kiekį organizme. Taigi mes dažniausiai valgome „per rūgščiai“. Tai nereiškia, kad renkamės per daug rūgščių produktų tiesiogine prasme. Tiesiog mėgstame tokį maistą, iš kurio gaminasi rūgštys. Piktnaudžiaujant baltymais, cukrumi ir riebalais, padidėja vidinės mūsų organizmo terpės rūgštingumas. Tuomet patartina gerti šarminį vandenį, priešingu atveju gali būti išeikvojami tam tikri mineralai, tuomet sutrinka medžiagų apykaita. Jei jau pasirinkome gerti tokį vandenį, jo turime gerti saikingai. Skubantiems, daug dirbantiems, valgantiems kavinėse, geriantiems daug kavos ar arbatos be išimčių tokį vandenį patartina gerti. Šarminio vandens turėtų būti visų namuose.
Trūkstant šarminių medžiagų, organizmo rūgštingumas didėja, kraujo šarmingumas mažėja. Kraujo šarmingumą apibūdinančio rodiklio pH leistinas svyravimo intervalas yra labai siauras – 7,3-7,45. Netgi nežymus nukrypimas nuo šių reikšmių sukelia sunkius sveikatos sutrikimus. Dažnai organizmas, ypač vyresnių nei 40 metų žmonių, tampa nepajėgus atkurti rūgščių ir šarmų pusiausvyrą. Rūgštinės atliekos kaupiasi įvairiose kūno vietose, organizmas rūgštėja. Tose vietose, kur susikaupia rūgštinės atliekos, sutrinka kraujo apykaita, gyvybiškai svarbūs organai nepakankamai aprūpinami krauju, sutrinka jų funkcijos. Taigi rūgštinių atliekų kaupimasis yra viena iš svarbiausių daugelio degeneracinių ligų priežasčių. Jonizuotas šarminis vanduo papildo organizmą šarminiais mineralais, neutralizuoja žalingą rūgščių poveikį.
- Kada rekomenduojama gerti jonizuotą vandenį?
Vitalijus: Tokį vandenį patartina gerti tuomet, kai būna sutrikęs vandens įsisavinimas. Yra žmonių, kurie nuolat geria, bet organizmas vandens neįsisavina. Priežastis – kokio nors fermento trūkumas arba koks nors kitas organizmo sutrikimas. Tuomet organizmui nuolat stinga vandens. Sidabringojo vandens poveikis labai panašus į jonizuoto. Toks vanduo labai gerai numalšina troškulį, pats išbandžiau pirtyje. Kitas dalykas – vanduo neturi būti skanus. Vanduo yra vanduo. Jonizuotas ar sidabringas vanduo yra gyvas. Toks pat gyvas yra ir tekantis vanduo.
Inga: Jonizuotas šarminis vanduo suteikia organizmui energijos, žvalumo, stimuliuoja ląstelių regeneraciją. Kartu toks vanduo yra natūralus antioksidantas, tinkantis gerti kasdien, gaminti maistą, ruošti kavą ar arbatą.
Rūgštinis vanduo turi baktericidinių savybių, todėl patartina juo prieš miegą praskalauti burną ir nosį, taigi toks vanduo neleidžia įsitvirtinti įvairiems ligų sukėlėjams – atlieka dezinfekuojamąją funkciją.
Ir dar vienas išskirtinis buitinio vandens jonizatoriaus gaminamas produktas – sidabringasis vanduo, veikiantis priešuždegimiškai, pagreitinantis pažeistų audinių gijimą, stiprinantis imuninę sistemą. Šiauliečius, praėjusią žiemą pasinaudojusius galimybe nemokamai iš parduotuvės išsinešti sidabringojo vandens, sėkmingai aplenkė virusinės ligos.
