Šiaurės Atlanto vandenyne mokslininkai aptiko giliai po nuosėdomis palaidotą vietovę su upių išgraužtomis vagomis ir viršukalnėmis.Geologai šį maždaug 56 mln. metų senumo pasaulį aptiko naudodami naftos kompanijoms rinktus duomenis, praneša LiveScience.com.
„Tai atrodo kaip dalies teritorijos prie kranto žemėlapis. Tai kaip senovinis fosilijų kraštovaizdis, užkonservuotas 2 kilometrų gylyje po jūros dugnu“, – teigė vyresnysis tyrėjas Nicky White.
Kol kas surinkti duomenys atskleidė vietovę, besidriekiančią 10 tūkst. kilometrų į vakarus nuo Orknio-Šetlando salų. N. White ir kolegos mano, kad tai didesnio regiono, susiliejusio su dabartine Škotija, dalis, kuris senovėje driekėsi link Norvegijos.
Šis pasaulis atrastas analizuojant seisminius tyrimus atlikusios bendrovės surinktus duomenis. Tyrimams ji naudojo pažangią technologiją. Aukšto slėgio oras išleidžiamas iš metalinių cilindrų, taip sukuriant garso bangas, kurios keliauja iki vandenyno dugno ir dar giliau, prasiskverbdamos pro nuosėdas. Kiekvieną kartą, kai šios garso bangos susiduria su pokyčiais medžiagoje, pro kurią jos keliauja, pavyzdžiui, pereina nuo argilito prie smiltainio, pasiunčiamas aidas.
Prie laivo laidais pritvirtinti mikrofonai fiksuoja šiuos aidus, o juose esanti informacija naudojama kuriant trijų matmenų apačioje esančių nuosėdinių uolienų atvaizdui sukurti, aiškino Kembridžo universiteto geologė N. White.
Rosso Hartley vadovaujama komanda 2 kilometrų gylyje po jūros dugnu aptiko raukšlėtą sluoksnį, palaidoto kraštovaizdžio įrodymą. Tyrėjai aptiko aštuonias didesnes upes, o paimtuose uolienų mėginiuose aptikta žiedadulkių ir anglių, įrodymų apie sausumos gyvenimą. Tačiau virš ir po šiomis sąnašomis mokslininkai aptiko jūrinės aplinkos įrodymų, tarp kurių – mažos fosilijos, rodančių, kad žemė iškilo virš jūros, o tuomet nusėdo.
Ramybės neduodantis mokslinis klausimas, anot N. White, kas privertė šią vietovę per 2,5 mln. metų iškilti, o tuomet nuskęsti. „Geologijos požiūriu, tai labai trumpas laiko tarpas“, – sakė jis.
Mokslininkai mano, kad tai susiję su medžiagos išsiveržimu per Žemės mantiją po Šiaurės Atlanto vandenynu. Anot jų, karšta magma iš Žemės gelmių atiteka iki pat paviršiaus, kur išsiplėtoja kaip didžiulis grybas. Kartais ši medžiaga nepaprastai karšta ir ji pasklida kaip didžiulis karštas raibuliavimas.
Tyrėjai mano, kad toks didžiulis karštas raibuliavimas išstūmė šią vietovę virš Šiaurės Atlanto, o kai raibuliavimas nuslūgo, ji vėl nugrimzdo.
Šią teoriją paremia ir kiti nauji tyrimai, rodantys, kad „V“ formos povandeninių uolų aplink Islandiją cheminėje sudėtyje aptinkama panašių karštos magmos antplūdžio pėdsakų. Nors šis tyrimas siekia tik 30 mln. metų atgal, N. White tikisi, kad tolesniuose tyrimuose pavyks aptikti senesnę povandeninę uolą, kurioje bus šio karšto raibuliavimo pėdsakų.
Kadangi panašūs procesai vyko ir kitose planetos vietose, yra ir kitų panašių pradingusių vietovių. Pabaigus šį tyrimą, mokslininkai aptiko dar dvi, tačiau ne tokias įspūdingas, teigė N. White'as.
