Būdingos klaidos, kurių neišvengia dažnas sodybos savininkas, sumanęs išsikasti kūdrą.
Ekologui dr. Aušriui Balevičiui vandens telkinių negalavimai ir jų priežastys – kaip ant delno. Specialistas tvirtina, kad privačiuose sklypuose kasamų kūdrų bėdos būna užprogramuotos nuo pat pradžių.
Apmaudu – vandens nėra
Kūdrų savininkai į dr. A.Balevičių neretai kreipiasi susidūrę su apmaudžiomis nesėkmėmis. Būna, kad kūd rą išsikasa, o vandens – nėra. Tokių pavyzdžių galima rasti Trakų, Vilniaus rajonuose. Paprastai tai būna smėlingas gruntas ar žvyras, kuriame vanduo negali natūraliai susikaupti.
Pasitaiko, kad vanduo tiesiog prasmenga duburyje. Taip nutinka prakasus molingąjį sluoksnį iki, tarkime, dribsmėlio.
Vandens telkinių specialistas rekomenduoja prieš kviečiantis rangovus atlikti geologinius tyrimus (gruntą išžvalgyti iki 5 m gylio). Jie padėtų išvengti apmaudžios nesėkmės. Kai netoliese yra ežeras ar kitas natūralus vandens šaltinis, grunto tyrimai gali būti minimalūs.
Neišžvalgius grunto ir susidūrus su apmaudžiu rezultatu, kai vanduo neprisipildo duobėje, lieka dvi išeitys: iškastą duobę užstumdyti arba ją iškloti brangia hidroizoliacine medžiaga, kurios kvadratinis metras kainuoja apie 20–30 litų. Klaidų taisymas visada atsieina keleriopai brangiau nei darbą iš karto atlikti tinkamai.
Apskritai, pasak ekologo, nėra vietovės, kurioje neįmanoma būtų įrengti gyvybingo vandens telkinio. Tačiau darbui reikia pasirengti atsižvelgiant į esamas sąlygas ir dirbti profesionaliai.
Kodėl uždumblėjo?
Dažniausia kūdrų bėda – spartus uždumblėjimas, užpelkėjimas. Vadinasi, ji buvo iškasta per stačiais šlaitais arba per sekli. Problemą gali sukelti ir netinkamas įžuvinimas, kai į kūdrą prileidžiama karpių ar augalėdžių amūrų (siekiant juos aprūpinti maistu, į vandenį verčiama žolė, šienas).
Duobę stačiais kraštais traktorininkui paprasčiau iškasti, tačiau tokie šlaitai ne tik nenatūraliai atrodo, bet ir nuslenka, įgriūva. Seklias kūdras kasti ypač mėgsta tie, kurie jas vertina kaip pridėtinę vertę sklypui suteikiantį objektą: „Parduodu sodybą su vandens telkiniu!“
Ežerai taip pat užpelkėja, tačiau juose šis procesas vyksta dešimtis tūkstančių metų, dumblas kaupiasi po kelis milimetrus ar pusę centimetro per metus. Nemokšiškai iškastas vandens telkinys gali uždumblėti per kelerius metus, juo labiau kai netoliese yra daržai ar tręšiamos pievos. Tokią kūdrą išvalyti – brangus malonumas. Būna sudėtinga privažiuoti, reikia žemsiurbės, o kai kada tenka ir vandenį išsiurbti.
„Kiekvienas lietuvis širdyje jaučiasi statybininku, mašinų remontininku. Galvoja, jei jau namą gali pasistatyti, balą išsikasti – juo labiau“, – šypsosi dr. A.Balevičius ir pastebi: iš tiesų viską galima pačiam padaryti, tik ne visai profesionaliai. Savo nuožiūra ir kuo pigiau iškasus kūdrą, paprastai prasideda bėdos.
Pigiai – nebūtinai gerai
Dažnai sodybų savininkai daro klaidą rinkdamiesi kūdros kasėją – teiraujasi tik kainos, bet nelabai pasidomi, kokie darbai bus atlikti. Reikėtų pasidomėti, kaip kasėjas ketina šlaitus formuoti, kur iškastą gruntą dėti. Dažnai jis suverčiamas į krūvą kūdros pakraščiuose, derlingą ar durpingą dirvožemį sumaišant su mineraliniu gruntu, derlingas dirvožemis nenuimamas nuo būsimos derlingo grunto skleidimo aikštelės.
Iškastos žemės gali būti paskleistos suformuojant reljefą, mineralinis gruntas – panaudotas sodui įrengti. Jeigu kūdra arčiau upės ar ežero, galima supilti pylimėlius, kad vandens telkiniai per potvynį nesusijungtų (gali išeiti žuvys, padaugėti dumblo, prasidėti kitos problemos).
Darbų kaina negali būti mažesnė už savikainą. Pasak specialisto, ji prasideda nuo tūkstančio litų. Kaina suderama už visą norimo dydžio ir gylio kūdrą.
Renkantis rangovą, galima jam parodyti techninį projektą (tokį turint) ir paprašyti nupasakoti darbų eigą. Kai ką galima spręsti jau iš to, kokio nuolydžio šlaitus jis ketina formuoti. Pravartu pabendrauti su jo iškastų vandens telkinių savininkais – ar jie patenkinti, o gal turi priekaištų. Yra pasitaikę, kad savo darbą atlikę kasėjai išvyko, o tada paaiškėjo, kad kūdra gerokai įsiterpusi į kaimyninį sklypą...
Mokytis iš motulės gamtos
Dr. A.Balevičius pataria mokytis iš motulės gamtos – nerasite natūralių vandens telkinių, kurių šlaitai būtų stati. Nėra gyvybingi ir seklūs ežerai: iki 4 m gylio – traktuojami kaip problemiški.
Ekologas rekomenduoja sodybose įsirengti ne kūdras, o ežerėlius – suformuoti gyvybingą ekosistemą, kuri užtikrintų gerą vandens kokybę.
3 m gylio (nuo iškasos viršaus) kūd ros iki 10 arų patenka į nesudėtingus II kategorijos statinius, jas galima kasti be techninio projekto. Tačiau ežerėliai turi būti didesni ir gilesni.
Toks telkinys turėtų būti 4–4,5 m gylio (nuo vandens paviršiaus). Kuo didesnis ir gilesnis ežerėlis, tuo stabiliau veikia ekosistema. Vasarą vandens masė ne taip įšyla, o sunkiomis žiemos sąlygomis priedugnyje šilčiau, todėl žuvims daugiau galimybių išgyventi. Praėjusi šalta žiema patikrino vandens telkinių gyvybingumą – ten, kur jie buvo per seklūs ir prisikaupę daug organinių medžiagų, žuvys po ledu užduso. O tinkamai įrengtuose ežerėliuose jos išliko – pakako iškirsti eketes, įmesti vieną kitą nendrių ryšulį.
Kad vandens telkinys būtų gyvybingas, svarbu parinkti ir tinkamus augalus, žuvis. Egzotų ekologas pataria vengti – geriausios yra natūraliems ežerams būdingos žuvys. Iš atvežtinių tinka nebent plačiakakčiai, kurie šiek tiek minta fitoplanktonu.
Ekosistema – trapi
Tinkamai įrengtas ežerėlis ypatingos priežiūros nereikalauja. Vis dėlto jo likimo valiai palikti nederėtų. Ekosistema yra trapi. Ją gali pražudyti žiema ar liūtis, prinešdama erozijos produktų, kokia nors netikėta tarša.
Kiekvieną rudenį plotą aplink ežerėlį būtina nušienauti, be to, prieš žiemą nupjauti virš vandens kyšančias nendres. Surinktos augalinės liekanos nunešamos už baseino prietakos ribų. Pasak ekologo, šiuos darbus atlikęs žmogus gali būti ramus, kad ežerėlyje per žiemą nesusikaups keli centimetrai dumblo.
Ežerėlio sveikatai svarbi yra ir sklypo priežiūra apskritai. Jei už 5–10 m yra daržai, apie gerą vandens kokybę nėra ko ir svajoti. „Daržų erozijos produktai, trąšos (ypač srutos) ežeruose didina maisto medžiagų kiekį, jas pasigauna fitoplanktonas, ežeras gali sužydėti kaip Kuršių marios, kurios yra geriausias visų vandens telkinių bėdų pavyzdys“, – paaiškina dr. A.Balevičius.
Ką jau kalbėti apie tai, kad ežerėlyje nevalia skalbinių skalauti. Į ežerėlį investavus keliasdešimt tūkstančių litų, savaime suprantama, reikia apsirūpinti ir šiuolaikiška skalbimo mašina, ir nuotekų valymo įrenginiu. „Muilai, skalbimo priemonės turtingos fosfatų. Tai yra biogeninis elementas, skatinantis augalų, o ypač fitoplanktono, augimą, kuris sukelia vandens žydėjimą“, – primena ekologas. Jis nerekomenduoja į ežerėlį išleisti ir išvalyto vandens; reikėtų infiltruoti į gruntą atokiau – jei įmanoma, į pelkę.
Irma Dubovičienė