Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos pirmininkas Juozas Ravinis portalui tv3.lt pasakojo, kad kartais tik nuo sėkmės priklauso, kokio gylio gręžinį reiks gręžti, kad būtų pasiektas vanduo.
„Dėl gylio – nedideliame plote, kokiame yra mūsų bendrija, vienas žmogus išsigręžė iki 100 metrų ir nerado vandens. Tačiau už 100–150 metrų nuo tos vietos vos 36 metrų gylyje rado didžiulę vandens upę.
Tik su gręžiniais tokia problema Lietuvoje, kad vanduo juose yra geležingas. Geležis lestiną normą viršija keturis ir daugiau kartų. Jei daryti tokius gręžinius, tai labai brangiai kainuoja vandens nugeležinimas“, – pasakojo pirmininkas.
Jo teigimu, su gręžinio gyliu būna visaip. Esą, kur nėra galimybės rasti vandens aukščiau, gali tekti gręžti ir iki 150 metrų.
„Aišku, kainos skiriasi, bet jeigu kitos išeities nėra, tai ką, nieko nepadarysi“, – komentavo J. Ravinis. Jis pridūrė abejojantis, ar giluminiai vandens ištekliai yra priklausomi nuo sausrų.
„Nežinau, kaip tas vanduo formuojasi, bet kas turi gręžinius, nebuvo tokios problemos. Su šaltiniais irgi būna visaip, ne visi džiūsta. Kitur yra šaltinių, tai jokio skirtumo, ar sausra vasarą ar įprastas mėnuo. Bėga ir viskas, yra to vandens“, – sakė pašnekovas.
Problema – ne sausros
Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus Požeminio vandens poskyrio vedėja Jurga Arustienė pripažino, kad kuriuose Vilniaus ir Kauno priemiesčiuose (individualių namų kvartaluose) gręžinius tenka gręžti gilesnius.
„Tačiau ne dėl vandens kiekio trūkumo, o dėl jo kokybės. Seklesni vandeningieji sluoksniai dėl taršos tampa netinkami gėrimui, dažniausiai dėl per didelės nitratų koncentracijos (toksinis rodiklis).
Bendros požeminio vandens išteklių mažėjimo tendencijos nestebime, tačiau galimi atskiri atvejai, kai padidėjus vandens poreikiui, vandens sluoksnyje nebeužtenka. Vandens pritekėjimas į gręžinį gali sumažėti dėl paties gręžinio ar vandens pakėlimo įrangos susidėvėjimo, užsikimšimo“, – aiškino vedėja.
Ji atkreipė dėmesį, kad gėlo požeminio vandens ištekliai Lietuvos teritorijoje yra pasiskirstę netolygiai:
„Nors daugelyje vietovių galima rinktis iš keleto skirtingame gylyje esančių vandeningų sluoksnių, tačiau kai kur šių sluoksnių storis yra nedidelis arba požeminis vanduo dėl gamtinių priežasčių (didelių sulfatų ir/ar chloridų koncentracijų) nėra tinkamas gėrimui (vidurio Lietuva, Suvalkija).“
J. Arustienės teigimu, sausros pirmiausiai paveikia pirmą nuo žemės paviršiaus – gruntinį vandeningą sluoksnį. Vanduo iš šio sluoksnio daugiausiai išgaunamas kaimo vietovėse šachtiniais šuliniais. Priklausomai nuo vandens slūgsojimo gylio ir nuogulų sudėties (smėlingos ar molingos) sausros metu gruntinio vandens lygis gali pažemėti 1–3 metrus.
„Tuomet šuliniai išdžiūsta. Įprasta, kad gruntinis vanduo labiausiai nusenka rugsėjo-spalio mėn., o rudens ir žiemos krituliai vėl papildo sluoksnį ir ankstyvą pavasarį vandens būna daugiausiai.
Keletas sausų metų iš eilės, kai kritulių visus metus yra mažiau už vidutinį daugiametį, gali sumažinti gruntinio vandens išteklius, tuomet nusekę šuliniai būna ilgiau, vandens gali pradėti trūkti augmenijai, sumažėja upių, natūralių šaltinių ir versmių maitinamų gruntiniu vandeniu nuotėkis. Tačiau užtenka „šlapių“ metų, kad ištekliai pasipildytų ar net persipildytų. Prisiminkime 2017 m., kai gruntiniu vandeniu buvo užtvindyti laukai, rūsiai, žemesnės vietos“, – pasakojo vedėja.
Anot jos, gilesnių spūdinių vandeningų sluoksnių ištekliai (daugiausiai išgaunami individualiais gręžiniais ir vandenvietėse) yra mažiau jautrūs sausroms. Kuo giliau slūgso sluoksnis, tuo mažiau.
„Sausrų metu vandens lygis pažemėja nuo keliasdešimt iki kelių centimetrų, tačiau palyginti su turimais ištekliais ir dabartiniu poreikiu pokyčiai nėra reikšmingi. Tai bendri dėsningumai, kuriuos gali pakeisti meteorologinių sąlygų kaita ir vietos geologinių sąlygų ypatumai, todėl net ir netoliese esančiose vietovėse tuo pat metu situacija gali būti skirtinga“, – apibendrino J. Arustienė.
