Vėlų sausio 27-osios vakarą Vilniuje vieną iš Trijų kryžių chuliganai padabino 40 cm dydžio lėle. Ji iškelta 6 metrų aukštyje. Policijos pareigūnų teigimu, toks vandalizmo aktas mieste ne pirmasis ir telieka tik spėlioti, ar tai nebuvo susiję su sausio 27 d. minima Tarptautine holokausto diena. Nuo vandalų jau ne kartą yra nukentėjusios Žaliojo tilto skulptūros – jas tepliojo dažais, nuo vandalų ne kartą kentėjo ir kiti sostinės paminklai, bažnyčios, cerkvės ar kapinės, bet neretai jų taikinyje atsidūrė ir kitos vietos – „Žalgirio“ stadionas, viešojo transporto stotelės ar troleibusai, o kartą net norėta „parduoti“ Gedimino pilį.
Siautėja ir norėdami pasipelnyti
Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininkas Gintaras Mažintas, paklaustas, ar vandalizmu ir chuliganizmu dažniau užsiima dykinėjantys moksleiviai, ar fašistuojančios, ar kitaip savo nuomonę neleistinais būdais reiškiančios visuomenės grupės, sakė: „Vandalizmas labai plati sąvoka, ji apima daug aspektų: nuo kultūros vertybių niokojimo iki tokių viešosios tvarkos pažeidimų, kaip objektų niokojimas dažais ir grafičių piešiniais. Tai bandymas parodyti, kad asmuo ne tik nepaiso visuomenėje priimtų elgesio normų, bet ir nori jas paniekinti. Taip pat skirtini atvejai, kuomet siekiama ką nors pavogti, pavyzdžiui, kapinėse ant kai kurių paminklų yra bronzos detalių. Tokiais atvejais, kai vandalizmas susijęs su naudos siekimu, sulaikomi labai įvairaus amžiaus asmenys, tačiau išdraskyti kapai, sulaužyti ar kitaip nuniokoti antkapiai dažniausiai būna jaunų žmonių darbas.“
Pareigūno teigimu, jaunimas, kuris visur, kur pakliūva, piešia grafičius ir įsivaizduoja, kad tai menas, tokį piešimą laiko saviraiškos laisve. „Pankai, gotai ar kitos subkultūros taip maištauja prieš nustatytą tvarką, analogiškas reiškinys matomas ir Lietuvoje. Jei Amerikoje tokiu būdu buvo pasisakyta prieš karą Vietname, tai Lietuvoje prieš sovietų okupaciją – buvo tokių užrašų kaip „russian go home“. Tokie protestai buvo nukreipti prieš tuometę valdžią.“
Nusikaltėliams – 12–17 metų
G. Mažinto teigimu, dažniausiai tvorų, pastatų ir paminklų „tobulinimu“ dažnais užsiima 12–17 metų jaunuoliai, kurie anaiptol nėra kilę iš socialinės rizikos šeimų. „Dauguma šių jaunų žmonių yra mūsų mokyklų ir gimnazijų moksleiviai. Tikrai ne visi jie supranta, kad tai, kuo jie užsiima, yra netoleruotina. Šie jauni žmonės taip leidžia savo laisvalaikį, kurį galėtų skirti naudingesnėms veikloms.
„Praėjusiais metais buvo daug atvejų, kai viešosiose erdvėse atsirado daug antisemitinių šūkių, nukreiptų prieš lenkus ir rusakalbius. Bendraudamas su jaunuoliais sakiau jiems: „Aš esu lietuvis, tu esi lietuvis, islandai pirmieji mus pripažino valstybe, bet jie niekur nemini, o viskas nukreipta prieš kaimynus lenkus?“ Atsakymas, kurio sulaukiau, nustebino. Man buvo pasakyta, kad jaunuoliai mokosi profesinėje mokykloje, kur didžioji dalis mokinių yra lenkų tautybės ir lietuvių mokinių mažuma jaučiasi diskriminuojama ir skriaudžiama, tad kadangi kitaip apsiginti negali, tai savo požiūrį išreiškia vandališkais metodais“, – kalbėjo pareigūnas
Nusikalsti skatina „bandos jausmas“
Pašnekovas atkreipė dėmesį į tai, kad kartais jauni žmonės net neturi rimto pagrindo tautinei ar kitokiai neapykantai, tačiau noriai prisideda prie neva „tvirtus įsitikinimus“ turinčių draugų. „Dažnai vandališkus poelgius lemia vadinamasis „bandos jausmas“ ir savo tvirtos nuomonės neturėjimas. Viena iš tautinės nesantaikos priežasčių – neišsipildę žmogaus troškimai, negalėjimas atsiskleisti gyvenime. Tokį žmogų labai lengva įtraukti į kokią nors veiklą, pastūmėti negeram poelgiui.“ Pašnekovas pateikė pavyzdį apie laikotarpį, kai Jasiras Arafatas buvo Palestinos vadovas ir turėjo asmeninį šimto puikiai treniruotų vyrų apsaugos būrį. „Šie vyrai buvo pasirengę mirti dėl savo vado, bet sudarius taikos sutartį su Izraeliu, šimto paruoštų galvažudžių klausimas buvo išspręstas originaliai. Kiekvienam iš tų vyrų davė po butą ir leidimą vesti. Žlugus taikos deryboms, kai vėl prireikė jų paslaugų, tik 5 iš 100 sugrįžo į senąjį darbą. Šis pavyzdys atskleidžia, kad džihadui, terorizmui ir pan. dažniausiai viliojami socialiai nestabilūs žmonės.“
Vandalai žino atmintinas dienas
Į klausimą, ar politinį ir tautinį atspalvį turinčios šventės, atmintinų datų minėjimai turi įtakos vandalizmo atvejų skaičiui, pašnekovas sakė: „Per praėjusius dvejus metus užfiksavome apie 120 grafičių piešimo atvejų Vilniuje. Panašu, kad grafičių piešimas – kasdienis ir nuo jokių švenčių nepriklausantis reiškinys. Esama tam tikrų sutapimų, kurie verčia susieti išpuolius ir jų datas: Latvių gatvėje esantis paminklas pirmajam Čečėnijos prezidentui Dž. Dudajevui buvo nuniokotas būtent kovo 11 d., Jeruzalės kapinėse keletą kartų vartyti antkapiai ir išdraskyti kapai būna dažniausiai prieš arba po Vėlinių. Beveik kiekvienais metais artėjant Ribentropo-Molotovo akto pasirašymo dienai raudonais dažais aptaškomos Žaliojo tilto skulptūros. Tai verčia manyti, kad vandalai ir chuliganai puikiai šias datas žino ir tikisi rezonanso. Juk eilinę dieną tokio poelgio gali niekas nepastebėti, o štai padarius tai per valstybinę šventę, akivaizdu, kad žiniasklaida aprašys.“
Pasak pašnekovo, toks padaryto poelgio viešumas vandalams suteikia pasitenkinimo jausmą, kuris gali būti prilygintinas prievartautojo ar sadisto pasitenkinimui savo veiksmais.
Pašnekovas pasidžiaugė, kad visuomenė reaguoja vis aktyviau ir netoleruoja vandalų išpuolių: „Skambina ir praneša, būna, kad net ir kelis kartus skambina ir praneša apie tą patį įvykį, bet tai tikrai teigiami pokyčiai.“
