Verta į valdininkų situaciją pažiūrėti ir kitu aspektu. Kaip atsitiko, kad valdant socdemų vyriausybėms tas skaičius, kaip sniego kamuolys risdamasis nuo kalno, išaugo iki tokio "didelio pilvo"? Besaikis naujų etatų kepimas buvo tapęs kairiųjų valdžios kasdenybe ir jis daugiausia apsibrėžė savos aplinkos ir giminaičių terpe. Tie kadrai, kurie bent jau turėjo kompetencijos savo darbui, buvo praskiesti godžiais nemokšomis ir tai galėjo pajusti eiliniai piliečiai, patekę į tuos gražius naujamadiškus kabinetus ir koridorius. Teko kai kuriuos klausimus aiškinti su "n" lygio klerkais. Pasipūtimas iki idiotizmo, abejingumas irgi - žemiau niekur. Kai pradedi aiškintis giliau užgriebdamas, tik tada suklūsta, o dar toliau bendraujant supranta, kad reikia greičiau tenkinti tokio "įkyraus" interesanto teisėtus reiklavimus ir netgi bandyti užglaistyti pirminį įspūdį. Gerai. Pikasiukas susitvarko su tokiomis problemėlėmis - trys keturiolika, tačiau kai pagalvoji, kokį paniekinimą turi patirti tas, kuriam net baugu stovėti ant valdiško kilimo, to labiau kažką iš kokio pono ar ponios pareikalauti. Yra teigiama, kad vienas papildomas popieriaus dokumentėlis gimdo dar tris, toliau jau gaunasi devyni ir taip toliau. Kol įvyksta sniego - popierių lavinos griūtis, galinti palaidoti viską, ką spėjome Nepriklausomybės metais doro padaryti. Būtų netgi labai keista, jei didėjant bedarbystei, visi valdininkai ir valdininkėliai išsaugotų savo dažnai minkštas kėdes. Jei asmeniui, norinčiam pradėti ir užsiimti verslu, tekdavo susidurti su 60 įvairių tarnybų atstovais, išduodančiais visokius įmanomus ir neįmanomus leidimus, tikrinančius ir pertikrinančiau verslininko kiekvieną krustelėjimą , tai nesenai tokių tarnybų priskaičiuota jau arti 150. Ir visų jų darbuotojai nori gyventi geriau, negu yra nusipelnę. Tokia valdininkų armijai tokiai, santykinai nedidelei šaliai yra ekonominis ir politinis nonsensas. Suprantama, kad dėl tokio perteklinio likvidavimo tie 4 tūkstančiai valdininkų neteks darbo. Kentės ir jų šeimų biudžetai. Tad daugeliui gali tekti ieškoti darbo tokiose sferose, kur gaminama konkreti produkcia. Toks darbas kartais gali būti fiziškai sunkesnis ir mažiau prestižinis. Galima suprasti tokių valdininkų nerimą. Visada sunku susitaikyti su blogesnėmis sąlygomis. Tačiau suprasti Vyriausybės sprendimus vertėtų ir tiems"komisijų pakomisijų" tarnautojams, kurių dokumentų pildymas ir perkėlinėjimas tapo toks rutininis ir visuomenei nenaudingas. Norime pradėti kilti iš krizės duobės? - tai ir privalome pradėti kalti kopetėles visų pastangomis. Tada draugiškai visi iš jos išlipsime...