Valstybės skola užvakar pasiekė 33,8 milijardo litų. Tai buvo užvakar. O vakar skola tapo dar didesnė. Dar neišsilakstę, neemigravę šalies gyventojai vis labiau įkinkomi į ne savo skolų ir palūkanų jungą.
Net ir tie, kurie šiuo metu yra naujagimiai arba niekada nesiskolinę, vakar jau turėjo 10 304 litų skolą ir 485 litų kasmečių palūkanų. Kiek turės rytoj, poryt ar tada, kai dabartiniai naujagimiai suaugs? Niekas dėl to nesirūpina. Vyriausybė supranta, kad jai ateities nemalonumai negresia. Nemalonumams bus senatis. Užaugęs dabartinis naujagimis vargu ar pareikalaus asmeninės atsakomybės iš Andriaus Kubiliaus Vyriausybės. Negi vaikysis po Turniškes? Dabartinė Vyriausybė bus seniai nugarmėjusi į nežinią. Nebent išliks kokiame nors vadovėlyje kaip Tėvynės žaibiško praskolinimo fenomenas. Kaip bukai milijardais pasišvaistę, įkinkė savo tautą į jungą. Be jokių skrupulų. O tauta atsilygindama suteikė jiems Prasiskolinimo signatarų titulus. Tik, aišku, be rentų. Tikrai neduos. Kad nepritrūktų pinigų milijardinėms skoloms aptarnauti.
O kur panaudojami prisiskolinti pinigai? Valstybė, tarsi basa ir apspurusi kvailiukė Onelė, išleidžia pinigus prašmatniai skrybėlei. Tvarkys Vilniaus mieste Lukiškių aikštę. Ar toks “gyvybiškai svarbus" projektas negalėtų palaukti turtingesnių laikų? Ką duos sutvarkytoji Lukiškių aikštė? Gal pensininkui daugiau kruopų ar miltų? Gal nafta ištrykš? Užkunkuliuos aukštosios technologijos? Bus įdarbintos minios bedarbių?
Ne, neįvyks nieko. Tik užsidarys bent viena biudžeto pinigų pasitaškymo landa. Kol valdininkija sugalvos, kaip išgręžti papildomą pinigų pasitaškymo skylę. Prisidengę kilniaisiais pasvaičiojimais. Kad nukreiptų visuomenės dėmesį. Juk nesakys - norime, prisidengę projektu, pasipildyti savo kišenes. Suoks apie istorinę būtinybę. Apie kokį nors svarbų muziejų, paminklą, memorialą ir t.t. Kol monumentų bus daugiau nei gyvųjų žmonių. Įsivaizduokime ūkininką, kuris per sunkmetį skerdžia ar badu marina savo gyvas karves, kad pastatytų marmurinę karvės statulą. Ir dar įtikinėja, kad marmuro karvė gyvybiškai būtinas, todėl neatidėliotinas projektas. Skelbia konkursą, kas sumūrys dailiausią karvutę. Ir užmoka net už tris monumento projektus. Nors pageidauja ne trijų, o tik vieno monumento. Kas moka už 3 kg cukraus, jei perka tik 1 kg?
Sunkmečiu yra tik vienas gyvybiškai būtinas projektas - ne didinti, o mažinti valstybės skolas. Investuoti į tas “karves", kurios uždirba valstybei pinigus. Sustabdyti visokius nebūtinus fasadinius pasiblizginimus. Ką ministerijos tikisi suklaidinti, didindamos savo finansinius apetitus? Gal bedarbius? Gal emigrantus?
Jei valstybė dar yra visų mūsų didžioji šeima, tai ir taikykime jai tą patį šeimos modelį. Bendrą sunkmečio modelį. Į skolas įklimpusi eilinio gyventojo šeima tikrai nepuls remontuoti savo buto koridoriaus, jei pristigo pinigų net duonai. O išleidusi pinigus, nepultų terorizuoti močiutės ar dieduko. Esą per daug ir per gerai valgai, tad atiduok dalį pensijos.
