Rūta Klišytė
„Kultūra yra valstybės pagrindas“, – patikino šalies kultūros ministras Šarūnas Birutis, šią savaitę taręs žodį Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų paskelbimo ceremonijoje. Šventa tiesa! Tačiau ištarti „Lietuvos valstybės“ ministrui turbūt neužteko drąsos.
Mūsų šalies kultūros politika – kaskart aiškinti, kad kultūrai nėra pinigų, kad jų ši turi užsidirbti pati. Tildyti mūzas, nors patrankų šūvių lyg ir negirdėti: juk ne karo metas. Tačiau turėtume džiaugtis, kad kasmet valstybės ižde, gerai pašlavus, atsiranda lėšų bent nacionalinėms premijoms. O jau laureatų tikrai nepristigsime!
Taigi šiemet Nacionalinės kultūros ir meno premijos laurai atiteko scenos menininkams Regimantui Adomaičiui ir Nelei Savičenko, rašytojui Jakovui Grigorijui Kanovičiui, literatūros kritikui Eimučiui Valentinui Sventickui, architektui Rolandui Palekui, fotomenininkui Algirdui Šeškui.
„Tai yra žmonės, kurie tampa ypač matomais pavyzdžiais visiems, drįsiu pasakyti, mūsų valstybės stabilumo garantu“, – sakė Š.Birutis. Tarp jų šiemet, beje, nėra nė vieno muziko, užtat yra net du teatro atstovai. Nėra net kalbos dėl R.Adomaičio, jau seniai verto šios premijos, bet gal Nelė Savičenko, vidutinio amžiaus moteris, dar galėjo palaukti? Matyt, buvo pasimokyta iš pernykščio akibrokšto, kai nacionalinė premija priminė vienkartinę „Nacionalinės pensijos“ išmoką.
Aktorė Nelė Savičenko, premija įvertinta „už iškilius moterų vaidmenis, už ištikimybę teatro menui“, yra viena iš nedaugelio vyresnės kartos aktorių, išdrįsusių kurti naująjį teatrą ir atidavusių tam visas jėgas, užuot demonstravusi ilgesį senajam ir rymojusi prie džiovintų jaunystėje pelnytų laurų. 2004 m., 2007 m. ir 2014 m. įteikti „Auksiniai scenos kryžiai“, 2008 m. – „Sidabrinė gervė“, 2009 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija neužmigdė, neišpaikino šios aktorės: paskutiniai jos vaidmenys lietuviškame kine bei Oskaro Koršunovo teatre rodo ne tik neblėstantį jos talentą, bet ir drąsą keistis, ieškoti naujos teatro kalbos.
Aktorius R.Adomaitis, apdovanotas „už legendinius vaidmenis teatre ir kine“, scenoje sukūrė per 100 įsimintinų vaidmenų. Pernai savo kūrybos vakare aktorius prisiminė, kad jam, fizikos mokslus iškeitusiam į teatrą, 4 metus teko gyventi ir nakvoti Kauno dramos teatro grimo kambaryje.
Itin palčiai jį išgarsino kinas. Čia jis pirmąkart pasirodė kaip Donatas V.Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“, ir tapo aišku, kad šis juodbruvas gražuolis, siekiantis fiziko diplomo, yra sukurtas kinui.
Nepamirštami R.Adomaičio Mindaugas, Mažvydas ir Skirgaila Justino Marcinkevičiaus istorinėse dramose, režisuotuose Henriko Vancevičiaus. „Tas laisvės skelbimas tada buvo jaudinantis, manau, kad jau pirmieji „Mindaugo“ pastatymai buvo neoficiali Sąjūdžio pradžia... Buvo draudžiama garsiai minėti tokius žodžius, kaip „Laisvė“, „Nepriklausomybė“, „Valstybė“, mūsų Tėvynė tada buvo Tarybų Sąjunga, o mes garsiai skelbėme, kad Lietuva!“ – dalijosi prisiminimais aktorius viename interviu. Jis sukūrė vaidmenis Irenos Bučienės, Algirdo Latėno, Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo spektakliuose, vienas paskutiniųjų – žynys Sofoklio tragedijoje „Oidipas karalius (rež. O.Koršunovas, 2002 m.). R.Tuminas spektaklį „Paskutiniai mėnesiai“ kūrė specialiai Regimantui Adomaičiui.
Prieš 11 metų aktorius išleido knygą „Mintys scenos paraštėse“, kurioje rašė: „Esu giliai įsitikinęs, kad svarbiausia teatre yra, buvo ir liks aktorius, nes būtent jis – gyvas, čia pat jaučiantis ir mąstantis žmogus – išskiria teatrą iš visų kitų menų.“
Rašytojas J.G.Kanovičius garbingą premiją pelnė jau gyvendamas Izraelyje (kur išvyko 1993 m.) – „už humanistinių vertybių sklaidą literatūroje, už istorinės atminties jautrumą“. Džiugu, kad rašytojas, birželį atšventęs 85-erių metų sukaktį, nors ir smarkiai paliegęs, vis dėlto sulaukė tokio garbingo įvertinimo tėvynėje. Lietuvos žydų metraštininko romanai „Ir nėra vergams rojaus“, „Nenusigręžk nuo mirties“, „Ožiukas už pora skatikų“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir visi kiti kūriniai, neseniai išleisti solidžiu keturių knygų raštų rinkiniu, lietuvių ir rusų kalbomis, priklauso mūsų literatūros lobynui.
Taip, iš Jonavos kilęs Lietuvos žydas G.Kanovičius, drąsus ir išmintingas Atgimimo publicistas, 1989–1993 m. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas, rašė rusiškai, tačiau jo kūryba neabejotinai svarbi ne tik žydų, rusų, bet ir lietuvių literatūros dalis.
Architektas R.Palekas nacionalinę premiją pelnė „už miesto ir gamtos darną architektūroje“. Galbūt šis žmogus veik nežinomas Lietuvos provincijai, tačiau tie, kurie gerbia knygą, turėtų apsilankyti neseniai duris sostinėje atvėrusiame Vilniaus universiteto Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC). R.Paleko suprojektuotas pastatas stebina neįprastu mokslo įstaigoms, juolab bibliotekoms, didingumu ir plastiškumu, o didžiulės jo fasado stiklo sienos šalia ošiantį pušyną pavertė MKIC dalimi. R.Palekas įrodė, kad biblioteka gali būti ne tik knygų ir informacijos saugykla, bet ir bendravimo, studijų, kultūringo poilsio vieta.
R.Palekas ir jo vadovaujama studija „ARCH“ laimi konkursus Norvegijoje, Slovėnijoje, Latvijoje, o jos pelnyti Asplundo (Švedija) bibliotekos rekonstrukcijos konkurso laurai laikomi vienu ryškiausių lietuvių architektūros tarptautinio pripažinimo pavyzdžių.
Fotomenininko A.Šeškaus pavardė galbūt taip pat mažai ką sako tūlam lietuviui, mat šiam menininkui teko būti pranašu savam kieme: „Laimei, pagaliau pripažintu ir įvertintu, o šiemet – dar ir apdovanotu „ už originalią šiuolaikinės fotografijos socialumo ir estetikos jungtį“.
Beveik 30 metų originalūs A.Šeškaus fotografijos darbai pelijo kaip niekam neįdomūs, tačiau menininkas atkakliai kūrė pogrindyje kartu su kitais oficialiai nepripažįstamais, iš parodų genamais lauk meno novatoriais. Tik 2010 m. Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta retrospektyvinė A.Šeškaus kūrybos paroda, vienas paskui kitą pasirodė fotoalbumai „Žaliasis tiltas“, „Archyvas (Pohulianka)“, „Meilės lyrika“, „Variacija buvimo išorėje tema“, puikiai įvertinti menotyrininkų. „Visada jaučiau, kad fotografuodamas tarsi išeinu iš savęs į pasaulį, o tame pasaulyje vėl atrandu save, savo jausmus, savo požiūrį“, – viename interviu sakė A.Šeškus.
Literatas V.Sventickas, pelnė premiją „už aktyvų šiuolaikinio literatūros proceso formavimą ir kritinį vertinimą“. Išties tas formavimas ir vertinimas – sunkus, skaitytojui nematomas, nedėkingas, darbas : juk laurai visada atitenka autoriui, o ne jo redaktoriui, kurio kritiško žvilgsnio „iš šono“ autoriui labai reikia. Be talentingo kritiko, be įžvalgaus redaktoriaus literatūra liktų vegetuoti rankraščiuose, jos autoriai – tūnoti savo kiaute. V.Sventickas dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ skyriaus vedėju, „Vagos“ leidyklos vyr. redaktoriaus pavaduotoju. 1994–2002 m. buvo rašytojų sąjungos pirmininkas, parašė kritinių monografijų apie žymius mūsų poetus ir rašytojus.
Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisiją, kuriai vadovauja filosofas Leonidas Donskis, sudaro kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas, teatro ir kino aktorius Juozas Budraitis, literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, dirigentas Juozapas Domarkas, architektė urbanistė, architektūrologė Jūratė Jurevičienė, teatro režisierius Oskaras Koršunovas, literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, skulptorius ir filmų kūrėjas Deimantas Virgilijus Narkevičius, skulptorius Arūnas Sakalauskas, fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijas Vasario 16-ąją iškilmingai įteiks Lietuvos Respublikos Prezidentė. Kasmet teikiama ne daugiau kaip šešios Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, kurių kiekvienos dydis – 104 000 Lt.
