Lietuvoje veikia 10 regioninių atliekų tvarkymo centrų, turinčių užtikrinti darnią atliekų tvarkymo sistemos veiklą. Atliekų tvarkymo sistema turėtų pateisinti ekologinius, ekonominius ir socialinius visuomenės lūkesčius. Siekiant, kad kuo mažiau atliekų būtų šalinama sąvartynuose, turėtų būti vengiama jų susidarymo, o neišvengiamai susidarančios atliekos turėtų būti paruošiamos naudoti pakartotinai, perdirbamos ar kitaip naudojamos. Valstybės kontrolė atliko auditą, kurio metu vertino, ar regioninės atliekų tvarkymo sistemos užtikrina tinkamą atliekų tvarkymą regionuose.
„Auditas parodė, kad regioniniuose atliekų sąvartynuose vis dar šalinamos netinkamai išrūšiuotos komunalinės atliekos, savivaldybėse nepakankamai išvystytos antrinių žaliavų surinkimo ir nesukurtos biologiškai skaidžių atliekų atskyrimo ir perdirbimo sistemos, skiriasi regioninių atliekų tvarkymo centrų funkcijos ir atsakomybė, savivaldybės taiko skirtingas atliekų tvarkymo ir atsiskaitymo sistemas. Ši situacija rodo, kad Lietuvai būtina imtis priemonių išspręsti atliekų tvarkymo problemas“, – apibendrindama audito rezultatus sakė valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė.
Audito metu paaiškėjo, kad veikiančios atliekų tvarkymo sistemos neskatina naudoti ir perdirbti atliekų. Ne visur yra sudarytos galimybės rūšiuoti atliekas atskiriant antrines žaliavas ir kitas perdirbimui tinkamas atliekas, todėl sąvartynuose 2009–2011 m. buvo paliekama apie 85 proc. komunalinių atliekų, kai Europos Sąjungos (ES) šalyse sąvartynuose vidutiniškai neperdirbama ar nepanaudojama apie 35 proc. susidariusių atliekų.
Taip pat nustatyta, kad šalyje nepakanka priemonių biologiškai skaidžioms atliekoms atskirti, o mechaninio biologinio apdorojimo projektus vėluojama įgyvendinti, todėl Lietuvai neįvykdžius biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo užduočių, gali būti pritaikytos ES sankcijos.
Atliekų tvarkymo sistemos sunkiai valdomos ir kontroliuojamos, o jų veiklos rezultatai – nepalyginami, nes priklausomai nuo savivaldybių priimtų sprendimų ir regioninių atliekų tvarkymo centrų iniciatyvos, labai skiriasi centrų veiklos pobūdis, funkcijos, atsakomybė ir veiklos rezultatai.
Dalis savivaldybių nežino ir nekontroliuoja, kiek asmenų jų teritorijoje turėtų mokėti įmokas už atliekų tvarkymą. Taip pat trūksta informacijos apie susidariusias, surinktas, sąvartynuose pašalintas komunalines atliekas ir jų sudėtį, todėl gali būti priimami nepagrįsti strateginiai sprendimai parenkant atliekų tvarkymo būdus.
Atsiskaitymo už atliekų tvarkymą sistema regionuose taip pat neskatina mažinti sąvartynuose šalinamų atliekų kiekio. Palyginus rinkliavų ir tarifų sistemas nustatyta, kad savivaldybės, pasirinkusios tarifų atsiskaitymo sistemą, turi mažiau įtakos paskirstant įmokas už atliekų tvarkymą, nei savivaldybės, taikančios rinkliavas, o daugelyje savivaldybių įmokų už atliekų tvarkymą dydis nebuvo siejamas su faktiniu atliekų kiekiu.
Be to, dalyje regionų nežinomos faktinės atliekų tvarkymo sąnaudos, taigi nėra galimybės palyginti, kiek atliekų tvarkymas kainuoja skirtinguose regionuose, o savivaldybės ar regioniniai atliekų tvarkymo centrai negali kontroliuoti ir daryti įtakos faktinėms atliekų tvarkymo sąnaudoms. Tokia situacija leidžia pagrįstai abejoti, ar veikia principas „teršėjas moka“ ir ar nesudaromos prielaidos atliekų tvarkymo veikla užsiimančioms įmonėms gauti pelną gyventojų permokų už atliekų tvarkymą sąskaita.
