Netikėtai nustojus veikti valdžios institucijoms ar pagalbos telefonui 112 būtų labai blogai. Bet ar gerai tai, kad dauguma žmonių kritiniais atvejais ir dabar nesulaukia valdžios pagalbos?
Valdžią žmonės atsimena mokėdami mokesčius ir kai reikia gauti tai, už ką juos moka: saugumo, pagalbos, paslaugų ir teisingumo. Deja, šalyje per daug atvejų, verčiančių manyti, kad valdžia mokesčius vertina labai, o jų mokėtojus – šiaip sau.
Ilgai laukęs – dar palauk
Ar gali būti, kad valstybės teisingumo sistema viena ranka duoda, o kita atima? Kad prašo palaukti ir nesako, kiek laiko, o realiai „aptarnauja“ žmogų tik tada, kai jau nebėra kitos išeities? Pasirodo, gali.
Gražina Šveistrienė, įmonės „Yazaki wiring technologies Lietuva“ buvusi darbuotoja, įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta susigadinusi sveikatą. Padedama valstybės įgalioto antstolio ji gavo kompensaciją iš įmonės. Praėjus keleriems metams, pasisamdžiusi brangią advokatę Laurą Altun, bendrovė išsikovojo, kad jai būtų grąžinta iš ligonės gauti 60 tūkst. litų. Moteris pinigus jau buvo išleidusi paskolai padengti, o dabar gyvena su areštuotomis sąskaitomis ir prarasta sveikata, kurios negrąžino nei valstybė, nei bendrovė.
Vytautas Valiukas, buvęs UAB „Statva“ darbuotojas, kurį darbo vietoje užgriuvo ir pritrėškė ant supuvusių vyrių kabėję vartai, kelerius metus laukia valstybė sprendimo – kaltas likimas, kaip sako bendrovės vadovai, ar tie vadovai, kurie vartų nekeitė tol, kol jie neprispaudė žmogaus, netekusio 85 procentų darbingumo.
Vidmantas Lučiūnas, policininkų mirtinai uždaužyto ir paspringusiu degtine (dabar labai populiari versija) apšaukto Arūno Lučiūno tėvas, pagaliau išsikovojo tiek, kad įrodė faktą. Nei jis, nei kitų minėtų istorijų dalyviai nesulaukė, kad kas nors iš bylas nagrinėjusių teisėjų ar pareigūnų atsakytų už savo padarytus ar nepadarytus darbus.
Advokato Kęstučio Čilinsko teigimu, nėra precedentų, kai konkretūs teisėjai, policininkai ar prokurorai, priėmę absurdiškus sprendimus ar tyčia klastoję įvykius, yra atsakę bent jau savo turtu. „Ne, taip dar niekada nebuvo“, – sakė jis LNK laidoje „Valanda su Rūta“, kur aptariamos jau paminėtos ir kitos kraupios istorijos. Tad ilgai laukus ir sulaukus teisingumo, visos kompensacijos, kurias ištvermingi piliečiai prisiteisia iš valstybės, sumokamos iš mokesčių mokėtojų kišenės, ir tema nutraukiama.
Lina Barkuvienė, mama nepagydomai sergančio žmogaus, kuris nesulaukęs, kol baigsis tyrimas dėl jo neva sukelto autoįvykio, už kurį jis jau nubaustas, išvyko iš Lietuvos. Bylą skaitė jau aštuoni teisėjais, daug prokurorų. Žadama, kad kada nors, kas nors bus nutarta.
„Valandoje su Rūta“ buvo ir Loreta Kraujutaitienė, bendra Audriaus Ūso ir Laimutės Stankūnaitės advokatė garsioje pedofilijos byloje. Ji nutraukė atstovavimo sutartį su L. Stankūnaite. Ji ne tik pasiskundė, kad neaiškiomis aplinkybėmis žuvęs A. Ūsas liko jai skolingas, bet ir paaiškino pasitraukimo priežastį. „Nesijaučiu saugi, nesaugūs yra mano vaikai“, – sakė ji. Teisininkė, kuri, kol A. Ūsas turėjo pinigų, jautėsi saugesnė, pareiškė, kad įtaką teismams daro minia.
Blogas reketininkas
Verta pastebėti, kad minios ir gaujos, kurios valdo Afrikos valstybę Somalį, išeina arenon tuomet, kai valstybė neatlieka savo funkcijų. Atsigręžiant į istoriją ir matant, kaip gimė valstybės, pripažįstama, kad pradžių pradžia gerokai panaši į reketą. Mainais į sutikimą mokėti duoklę, valstietis ar silpnesnis vasalas gaudavo senjoro „stogą“. Kai to „stogo“ užtikrinti nebegalėdavo – baigdavosi prastai.
Istorikas Tomas Baranauskas yra teigęs, kad panašiai buvo ir Lietuvoje. „Pagrindiniai valdovo uždaviniai buvo du: garantuoti visuomenės saugumą iš išorės ir vidinį stabilumą“, – pasakojo jis. Juos valdovas įgyvendindavo atlikdamas dvi funkcijas – karo vado ir teisėjo.
T. Baranauskas teigimu, visuomenei ir elitui dažniausia labiau tiko tie valdovai, kurie galėdavo užtikrinti karinę galią ir veiksmingą krašto gynybą. „Tiesa, nesant priešų galėjo atsitikti ir kitaip. „Po 1440 metų Žygimanto Kęstutaičio nužudymo valdžią užgrobusiai Jono Goštauto vadovaujamai didikų grupuotei (patį nužudymą organizavo ne ji) reikėjo silpno valdovo, nes jie norėjo daugiau erdvės savivalei. Tokį ir gavo – trylikametį Kazimierą Jogailaitį. Po 52 metų jo valdymo iš Lietuvos galios liko tik šešėlis, o šalia Lietuvai nevykdant faktiškai jokios aktyvesnės užsienio politikos išaugo didžiulė suvienyta Rusijos valstybė, kuri netrukus atsiriekė trečdalį valstybės teritorijos“, – priminė istorikas.
Lygindami senąją ir dabartinę Lietuvą galėtume sakyti, kad mokesčius imanti Lietuvos valstybė neužtikrina patikimo „stogo“.
Yra ir šiuolaikiškesnių pavyzdžių, kada valdžia gyvena sau, o valstybės piliečiai – sau. Žinoma, ir kuo tai baigiasi. 1940 metais, kai Antano Smetonos „autoritetinis režimas“ gręsiant sovietų okupacijai pasipustė padus, tauta priešintis pradėjo ne iš karto. Tik patyrę, kad savos valstybės žlugimas, švelniai tariant, nepagerino gyvenimo, karui pasibaigus Lietuvos valstiečiai, studentai ir intelektualai išėjo į miškus. Trečdalis šios dienos lietuvių, kaip rodo tyrimai, nusiteikę imti vokelius. Šimtai tūkstančių renkasi kitų valstybių „stogą“ ne vien dėl pinigų, o dėl to, kad nėra tikri, jog šiai valstybei mokėti verta. Išvada – tragedijos gali pasikartoti, nors ir kitokiu būdu.
Tik faktai:
Seimo teisės ir teisėtvarkos kimiteto pirmininkas Stasys Šedbaras buvo kviestas į laidą apie teisingumą Lietuvoje. Iš pradžių Seimo narys sutiko dalyvauti, bet po keliolikos minučių perskambino ir pasakė, kad laidoje nedalyvaus, nes sužinojo, jog bus kalba apie bylas, kurios tirtos jam dar advokataujant.
Nuo 2000 metų Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė 48 sprendimus bylose prieš Lietuvą, kuriuose nustatytas bent vienas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas.
