.jpg)
Jie bando susitvarkyti su kapitalizmo krize lyg šundaktariai, kurie maro apkrėstus miestiečius gydo viralu iš numarinto šuns dvėsenos. Castoras ir Polluxas siūlo savitus problemos sprendimo būdus, kurie šokiruos (arba bent prajuokins) šiandieninius politologijos ir rinkodaros dogmatikus.
Castor: Visame pasaulyje kyla nepasitenkinimas kapitalistine sistema. Krizės sukėlėjus kritikuoja net esamos sistemos šalininkai. Ar tai reiškia, kad sulauksime ne tik sistemos, bet ir joje puoselėtų vertybių – laisvosios rinkos ir neoliberaliosios demokratijos – krizės? Ar neoliberalizmui neatėjo laikas būti išmestam į istorijos šiukšlyną?
Pollux: Geriausiai visuomenę apibūdina joje vyraujančių ekonominių santykių tipas. Senelis K. Marxas, gyvenęs prieš pusantro šimto metų, pažiūrėjo į žmoniją ne tik kaip ekonomistas, bet ir kaip istorikas, ir chronologiškai išskyrė kelias ekonomines visuomenės formacijas: vergovinę santvarką, feodalizmą, kapitalizmą ir socializmą. Mūsų laikų sociumo kritikas Noamas Chomsky pateikia gana tikslią vienos iš šių formacijų – kapitalizmo – tipologiją. Jo nuomone, pagal dominuojantį ekonominių santykių principą kapitalizmą galima suskirstyti į 4 tipus: klasikinį liberalizmą, valstybinį kapitalizmą, valstybinį socializmą ir neoliberalizmą.
Įdomu, kad antrąjį ir trečiąjį tipą – valstybinį kapitalizmą ir valstybinį socializmą – jis dažnai sujungia į vieną, tuo pačiu parodydamas, kad nemato esminio skirtumo tarp sovietinio „socializmo“ ir valstybinio kapitalizmo, kuris vyrauja, tarkime, Švedijoje arba Vokietijoje. Socializmas, kuris klestėjo Sovietų Sąjungoje, dažnai priešpastatomas Vakarų šalių kapitalizmui tik ideologiniais ir politiniais sumetimais, o ekonominiu požiūriu jie yra beveik identiški: vyrauja tokie patys prekiniai-piniginiai santykiai, šiek tiek skiriasi tik nuosavybės tipas ir gėrybių perskirstymo sistema:
1. Valstybiniame socializme 100% įmonių priklauso valstybei, o valstybiniame kapitalizme daugiau kaip 50% įmonių sudaro privačios, tad žmonės turi teisę pasirinkti, kas juos išnaudos – valstybė ar privatininkas.
2. Sovietų Sąjungoje valstybė perskirstydavo 100% bendrojo vidaus produkto, o, pvz., Danijoje ši dalis sudaro tik 58%.
Kaip atsvarą valstybiniams social(kapital)izmui N. Chomsky išskyrė libertarinį socializmą (arba tarybų komunizmą – council communism), tačiau šiuo atveju mus labiau domina kapitalistinės ekonominės santvarkos, kuriose valstybės kišimasis į ūkio sektorių yra ypač smarkiai ribojamas. Kalbame apie klasikinį liberalizmą ir neoliberalizmą.
Klasikinio liberalizmo tėvai – Adamas Smithas, Davidas Ricardo, Wilhelmas von Humboldtas – manė, kad rado būdą išsiveržti iš feodalinių privilegijų labirinto ir įteisinti garo mašinos sukeltus ekonominių santykių pokyčius. Veikale „Valstybės veiklos ribos“ (1792) Humboldtas pasmerkė valstybę kaip „antihumanišką instituciją“ ir apkaltino ją, kad ši siekia padaryti žmogų aklu savo tarnu. Deja, tų laikų liberalai suabsoliutino laisvės principą – jie pripažino tik privačius interesus ir tvirtino, kad valstybės įstatymai nepagrįstai riboja laisvę, o ekonomikos srityje valdžia turi atlikti tik „naktinio sargo“ funkciją. Tačiau liberalizmo klasikai, pabrėždami valstybės galios apribojimo problemą, padarė kitą didžiulę klaidą – jie nekreipė jokio dėmesio į privačios galios problemą. Pasinaudoję gražiais skambančiais individo laisvės šūkiais, jie paprasčiausiai ATkūrė vergovinę santvarką, kurioje žmogus vergauja ne valstybei, o kitam žmogui, ir daro tai legaliai – pagal visus įstatymus.
Ši naujoji vergovė (arba laukinis kapitalizmas) Vakarų pasaulyje klestėjo iki pat Didžiosios depresijos laikų (1929-1933 m.). Krizė privertė stipriai suabejoti liberalų tiesomis. Buvo žengti radikalūs žingsniai suvalstybinimo keliu, daugelyje šalių šie pokyčiai netrukus virto diktatūriniais fašizmo režimais, sukėlusiais pasaulinį karą.
Po Antrojo pasaulinio karo visame pasaulyje buvo pasirinktas tarpinis variantas tarp klasikinio liberalizmo ir valstybinio kapitalizmo. Tokio tipo visuomenė, vėliau pavadinta „visuotinės gerovės visuomene“, veikė pagal principą „plėšk plėšikus“: visuomenėje klesti laisvosios rinkos (t.y. išnaudojimo ir ekonominės vergovės) principai, tačiau išnaudotojai irgi yra plėšiami – valstybė iš vergvaldžių atima dalį prisiplėšto turto ir išdalija vergams. Tokiais ekonominiais santykiais, atrodo, buvo patenkinti visi, išskyrus, aišku, vergvaldžius.
XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje politinėmis vergvaldžių elito, daugiausia R. Reagano ir M. Thatcher tandemo pastangomis vėl buvo žengtas milžiniškas žingsnis valstybės įtakos sumažinimo kryptimi. Valstybės, kaip prisiplėšto turto grobikės, problemą buvo nutarta išspręsti neoliberalizmu: pašalinant bet kokius valstybinius apribojimus kapitalo augimui, judėjimui ir naudojimui. Neoliberalizmo politika susidėjo iš dviejų nuosekliai vykdytų programų:
1. Ekonominė globalizacija. Buvo užtušuotos ekonominės valstybių sienos ir panaikinti muitai, trukdę kapitalo judėjimui. Į pasaulinę kapitalistinę sistemą buvo integruotos nekapitalistinės, ikikapitalistinės ir netgi antikapitalistinės šalys. Visa gamyba buvo perkelta į skurdžias trečiojo pasaulio šalis, išnaudojant pigią jų darbo jėgą. Trečiasis pasaulis žymiai prisidėjo prie produkcijos pertekliaus ir turtingųjų gerovės Vakarų šalyse, tačiau ši globalizacijos programa netrukus išsisėmė: 1997 metais daugumos korporacijų pelnas nustojo augti. Tuomet buvo prieita prie antrojo išsigelbėjimo plano – financializacijos.:
2. Ekonominė financializacija. Vėlyvajame kapitalizme investicijos į pramonę ar žemdirbystę atneša menką pelną dėl egzistuojančio prekių pertekliaus, todėl nutarta milžiniškas perteklinių pinigų sumas investuoti tame pačiame finansiniame sektoriuje – t.y. finansinis sektorius atsisuko į save patį. Prasidėjo didysis „skaičiukų žaidimas“. Viso pasaulio finansistai (ir šiaip atliekamų pinigų turėtojai) ėmė operuoti nematomais kiberpinigais uždaroje sistemoje, visiškai nutolusioje nuo gamybos, darbo ir prekių rinkų. Dėl nuolat didėjančių bankinių palūkanų buvo išpūstas didžiulis finansinis burbulas, nieko bendro neturintis su realia pinigų ar turto verte. 2008 m. rudenį šis burbulas pagaliau sprogo. Prasidėjo krizė, savo mastais daug didesnė negu 1930-ųjų Didžioji depresija.
Neoliberalizmas, viešai deklaruodamas individo laisvę ir grįžimą prie klasikinio liberalizmo ištakų, elgiasi itin suktai ir melagingai. Neoliberalizmo apologetai „netyčia“ užmiršta, kad kardinaliai ir iš pagrindų skiriasi du laikotarpiai, kuriuos bandoma sulyginti: liberalaus kapitalizmo apyaušryje (XVIII a. pabaiga – XIX a. pradžia) visi turėjo daugmaž vienodas starto pozicijas, tuo tarpu XX a. pabaigoje deklaruota individo laisvė virto tik didžiųjų korporacijų savininkų laisve. Kaip sakė didysis K. Vonnegutas: „Kapitalizmas irgi buvo idealistiškas ir siekė sukurti utopiją. Bet vėliau keletas blogų vaikinų susiglemžė visus pinigus, ir kapitalizmas daugiau nebeveikia.“
Tad visos šiandieninės neoliberalų kalbos apie laisvę ir demokratiją man primena pasakėčią, kurios esmė tokia. Vilkų gaujos vadas avių bandai paskelbia laisvę ir demokratiją, t.y. paviešina joms du pagrindinius principus. Laisvės principas: „Nuo šiandien įsigali laisvė pjauti avis“. Demokratijos principas: „Visos avys turi lygias teises“, t.y. papjauta gali būti bet kuri avis. Avys apsidžiaugia ir ima skanduoti „Laisvė, lygybė, demokratija!“ Tfu!
Castor: Viena iš naujosios valdžios „gerųjų naujienų“ – neoliberalizmo angelo sargo, Laisvosios rinkos instituto direktoriaus Remigijaus Šimašiaus paskyrimas teisingumo ministru. Kas leidžia Laisvosios rinkos institutui likti tokiam įtakingam jo skelbtų teorijų sukeltos ekonominės ir socialinės destrukcijos akivaizdoje?
Pollux: Neoliberalas valstybinėje valdžioje – nonsensas. Neoliberalas valstybės ministras – absoliutus nonsensas. Neoliberalas, kaip ir anarchistas, yra radikalus valstybės priešas, tik anarchistas sąžiningesnis, nes į valstybinį postą niekada neis.
R. Šimašius, būdamas teisingumo ministru, gali pasakyti tik keturis žodžius: „Laisvoji rinka visada teisi“. Arba septynis, kurie reiškia tą patį: „Visada teisus tas, kuris turi daugiau pinigų“. Visa neoliberalų teisėsauga tuo ir baigiasi.
Kad šis žmogus yra kapitalizmo fundamentalistas ir laisvosios rinkos (t.y. ekonominės vergovės) fanatikas, liudija ir naujausi jo straipsniai, parašyti tuo metu, kai jo išgirtoji sistema patyrė visišką fiasko. R. Šimašius daug radikalesnis už G. Bushą. Amerikos krizdarys ir juokdarys sako: „Mes naudojame valstybinio reguliavimo priemones, bet neatsisakome laisvosios rinkos principų“, o Lietuvos rinkdarys jį papildo: „Mes ne tik neatsisakome laisvosios rinkos principų, būtent jie mus išves iš krizės“. Sakyčiau, šiuo požiūriu jis primena pakvaišusį šundaktarį, kuris maro apkrėstus miestiečius bando gydyti viralu iš numarinto šuns dvėsenos...
Ši konservų ir liberastų simbiozė man apskritai atrodo labai nenatūrali, keista ir įtartina. Gali būti visko. Prisimeni, Sąjūdžio konservatoriai, atkūrę Lietuvos nepriklausomybę ir kapitalistinius santykius, 1990-aisiais visus nustebino savo „socialistiniu“ dosnumu: per investicinius čekius jie ėmė ir išdalino valstybės turtą liaudžiai. Šiandien valdžioje vėl konservatyvūs žmonės. Kaip jie mus nustebins šį kartą? Apdalins valstybinėmis obligacijomis ar išdalins tautai valstybės turimas pelningų įmonių akcijas?
Castor: Deja, manau, kad Sąjūdžio žmonės – žilagalviai senoliai gintariniais protezais ir jauni, ilgaplaukiai Verterio kančių kankinami romantikai – ne visai suvokė šiuolaikinio kapitalizmo ypatybes. Dabar jų atžalos – kostiumuoti biurokratai ir „Anties“ dainos veikėją draugą Tatatavičių primenantys funkcionieriai – realybę suvokia labai gerai. Jie jau su motinos pienu įsiurbė į savo organizmą neoliberalizmo ir JAV propagandos syvus.
Ką mums padovanos ši valdžia? Ji mums jau padovanojo antikrizinį planą ir būtinybę susiveržti diržus. Ekonominius, socialinius, politinius, nekaltybės... Manau, kad dešinieji Lietuvai taikys JAV išbandytas priemones – elitas ir toliau maitinsis ikrais, o varguoliams teks ant savo pečių nešti krizės kryžių. O seimas, užuot daręs „populistinius“, t.y. gyventojams palankius sprendimus, gąsdins mus rusu...
Pollux: Aha, prisiminkim istoriją. Pagal emigracijos mastą smetoninė Lietuva buvo tarp pasaulio lyderių, nedaug atsilikdama nuo klasikinio imigracijos pavyzdžio – Airijos. Šiandien ji vėl pirmauja. Marksistai teigia, kad ekonominė migracija – tai, visų pirma, antagonistinės klasinės visuomenės fenomenas. Ar Lietuvos žmonės gyvena klasinėje visuomenėje? Ar klasiniai skirtumai yra antagonistiniai?
Castor: Abejoju, ar gyvename klasinėje visuomenėje. Greičiau ikiklasinėje baudžiavoje. Valstybinis (sovietmečiu egzistavęs) ir šiuolaikinis laisvosios rinkos kapitalizmas mums taip plovė ir tebeplauna smegenis, kad dalį mūsų bendrapiliečių dabar išties galima laikyti baudžiauninkais, neturinčiais jokios savigarbos, negalinčiais pakelti rankos ir pakovoti už save. Tokiems laisvosios rinkos kumečiams galvon brukami vis didesni kompleksai: fašistinį valstybinį edipo kompleksą keičia tėvelio – tirono kapitalizmo – šmėkla, persekiojimo ir tremties baubus – šventoji stebėjimo kamerų akis.
Be to, tautinio vartojimo šventovėje – visą Lietuvą apraizgiusiame akropolyje – garbinami darbo ir pelno stabai. O apie šeimos politiką, kurios idealas – drebanti, bijanti ir iš baimės besmeldžianti šeima – nėra ką kalbėti. Todėl į emigraciją žiūriu su viltimi, kad žmonės pagaliau įkvėps gaivaus oro ir baigs it šventą karvę garbinę Mamoną. Vakarų brolyčiai jiems greit įkiš į rankas Marxo ar Kropotkino tomelį ir raudonai juodą vėliavą. Mūsų pridvisusią tautinio vartojimo šventovę gali išgelbėti tik gaivus parako kvapas iš revoliucijos židiniais tapusių pasaulio darbininkų rajonų.
Pollux: Fašistiniais B. Musolinio laikais Italijoje klestėjo korporatyvizmas: politinių partijų funkcijas atliko korporacijos, buvo siekiama sukurti valstybės kaip aukščiausios vertybės, kuriai turi paklusti individas, gerovę. Šiandien Lietuvoje mes kalbame apie oligarchinę santvarką. Kas, tavo manymu, skiria šiuos valdymo principus – korporacinį ir oligarchinį?
Castor: Man atrodo, oligarchinė sistema – visai ne korporacinės santvarkos padaras, bet hibridas, išperėtas po to, kai laisvosios rinkos kapitalizmo vėžlys užslinko ant valstybinio kapitalizmo, mūsų vadinamo bolševizmu, vėžlio kiauto. Prisiminkime – grietinėlę nugraibė ne kas kitas, kaip oligarchai. Šiandien lietuviško kapitalizmo guru galima laikyti ne ką nors kitą, o Arvydą Stašaitį, Rusijos „kankinio“ Chodorkovskio likimo brolį. Kol megztosios beretės giedojo „Lietuva brangi“, Stašaitis ir jo kolegos – laisvosios rinkos teoretikai ir praktikai – dirbo, daug ir sunkiai dirbo, kol pagimdė šiuolaikinį lietuviškosios oligarchijos fenomeną – zuokizmą. Ir šiam darbui didžioji tautos dalis šiandien yra priversti nusilenkti, nes oligarchija nūnai Lietuvoje tapo tikruoju ekonominiu ir politiniu elitu. Ir nesvarbu, kaip dirbo – vogė, prichvatizavo, vežė kontrabanda – bet dirbo. Ir niekas negali tuo suabejoti. Darbas, vogimo darbas ar kontrabandos darbas kapitalizmui yra šventas dalykas. O tiems, kurie liko basi, taip ir reikia. Reikia mokėti išlikti. Reikia remtis tik Darvino teorija. Ne evoliucijos, o stipresniojo gyvūno išlikimo teorija.
Pollux: Vieniems Lietuva yra milžiniška uždaroji akcinė bendrovė su šimtais tūkstančių blogai apmokamų darbuotojų, kitiems – nedidukė, bet patogi rinka su 3-mis milijonais vartoti ištroškusių „homo consumus“, kuriems galima įpiršti bet kokį šlamštą. O koks tavo variantas?
Castor: Man atrodo, kad tai – bananinė šalis, įvairiais laikotarpiais galinti tarnauti kaip pasaulio hegemonų karinė bazė, laisvoji laukinio kapitalizmo ekonominė zona ar genetiškai modifikuoto maisto eksperimentų laboratorija. Arba Andrejaus Tarkovskio „Stalkerio“ Zona – tamsžalė, dirvonuojanti, užteršta teritorija, iš kurios leidžiamasi į požeminius tvankius tunelius, apgyventus didelių ir mažų civilizacijos renegatų ir parazitų.
Pollux: Studijuodamas Frankfurto J. W. Goethe’s universitete stebėjausi, kad mano profesorius pagarbiausioje vietoje laiko ne M. Friedmano ir F. von Hayeko brošiūras, o K. Marxo tomelius. O kaip Lietuvoje? Ar mūsų šalyje iš Marxo liko tik pridėtinės vertės mokestis?
Castor: Taip, ir jis, nesustabdomai augdamas visuotinės krizės akivaizdoje, mus smaugia. Bet manau, kad Marxo mums nebereikia. Nebent trumpų jo ištraukų. Aš netikiu proletariatu ir jo diktatūra, man nusispjauti į valstybę, kas bebūtų jos idėjiniai kūrėjai – Hegelis, Marxas, Landsbergis ar Chavezas. Manau, kad reikia kurti komunizmą be valstybės, be jokių struktūrų, be stabų.
O kaip pats galvoji, kokios strategijos šioje krizėje mums reikia griebtis? Ar marksistų siūloma panacėja – kapitalo koncentracija valstybės rankose – neužsuks dar vieno prakeiktos ekonominės kontrolės ciklo? Ar nereikėtų mums prisiminti senų gerų utopijų, savanoriško komunizmo ir kolektyvinės nuosavybės perspektyvų?
Pollux: Šis laikmetis – ypač dėkingas naujų alternatyvų kūrimui. Ypač posovietiniuose kraštuose – tuose, kurių žmonės spėjo pamatyti socializmo (arba valstybinio kapitalizmo) krachą ir susidūrė su pirmuoju liberalaus kapitalizmo krizės įrodymu: šiandienine finansų griūtimi. Mąstant logiškai, mums nepakeliui nei su valstybe, nei su laisvąja rinka – abi sistemos akivaizdžiai blogos.
Tokioje padėtyje tikrai verta pagalvoti apie tai, ką tu įvardijai „komunizmu be valstybės“, o N. Chomsky – libertariniu socializmu arba tarybų komunizmu. Libertarai teigia, kad valstybė – tiesiausias kelias į biurokratinį despotizmą, o laisvoji rinka – į ekonominę vergovę. Todėl jie pasisako ne už valstybinę ar privačią nuosavybę, o už kolektyvinę. Jų manymu, valstybę turi pakeisti daugybė darbininkų (visų dirbančiųjų) tarybų, vartotojų tarybų, komunų, asamblėjų, regioninių federacijų, kurios nebūtų valdomos iš vieno centro, o veiktų autonomiškai. Jos vadovautųsi ne atstovaujamosios, o tiesioginės demokratijos principais – realia savivalda, tiesioginiu valios pareiškimu, nuolatiniais vietiniais referendumais, tiesiogine atstovų atsakomybe, greita jų atšaukimo ir keitimo galimybe.
Pabandysiu suformuluoti kelis principus, kuriais sekant, galima tikėtis kitokios visuomenės:
1. Stipri vietinė savivalda. Valstybininkai ir neoliberalai nori koncentruoti galią (valstybės ir pinigų valdžią) vienose rankose. Jie lyg velnias kryžiaus bijo stiprios savivaldos, autonomijos, nepriklausomybės, regionalizmo. Libertarinėje visuomenėje iš viso nėra centralizuotos valdžios, kiekvienas visuomenės narys pats yra valdžia, nes priklauso kokiai nors institucijai (tarybai, federacijai, lygai), per kurią ir vykdo savo valią. Šiuo požiūriu dabar labiausiai išsivysčiusi yra Šveicarijos visuomenė, kurioje per metus surengiama iki 1000 paties įvairiausio lygio referendumų.
2. Vyraujanti kolektyvinė nuosavybė. Dirbantysis liks pažemintu žmogaus fragmentu ir gamybos proceso instrumentu (kitaip tariant, darbo jėga) tol, kol bus tik dvi nuosavybės formos – valstybinė ir privatinė. Privati nuosavybė atskiria savininką nuo samdomo darbuotojo ir sukelia darbo susvetimėjimą, išnaudojimą ir, galų gale, mažą darbo našumą. Valstybinė nuosavybė yra neva visų, bet iš tikro kokio nors vieno biurokrato privati nuosavybė. Ekonomiškai efektyviausia nuosavybės forma būtų kolektyvinė – gamintojų ir prekybininkų kooperatyvai, jų asociacijos ir konglomeratai. Žmonijos istorija žino daugybę pavyzdžių, kai darbuotojai perimdavo atskirų gamyklų ir net ištisų pramonės rajonų (pvz., Meksikoje) valdymą, ir darbo santykiai buvo sėkmingai vystomi toliau.
3. Užkirstas kelias monopolijoms. Kaip jau minėjau, kapitalizmo prigimtyje slypintis dominavimo prieš konkurentus ir jų eliminavimo siekis gimdo natūralią monopoliją. Šis procesas ypač pastebimas pastaruoju laikotarpiu, kai didžiulės korporacijos jungiasi tarpusavyje ir užima dominuojančią padėtį rinkoje. O ką jau kalbėti apie tokius kartelius, kaip OPEK? Prieš tokią galią valstybės bejėgės – neveikia jokie jų antimonopoliniai ir antikarteliniai įstatymai. Vadinasi, ydinga pati ekonominė korporacinio kapitalizmo sistema. Įsivyravus kolektyvinei nuosavybei ir horizontalioms valdymo struktūroms, centralizuotos monopolijos išnyks savaime.
4. Panaikinta pinigų diktatūra. Manau, mūsų visuomenė pasiekė nužmoginimo viršūnę, kai rinkodaros vadovėliuose jaunimą ėmė mokyti, kad viskas yra prekė – žmogus, jo darbas ir jo idėjos. Laikas ir erdvė šiame pasaulyje matuojami ne sekundėmis ir centimetrais, o eurais ir doleriais. Visuomenė užmiršo, ko vertas geras žodis ar dovana. Kol taip bus, apie jokius visuomeninius pokyčius neverta nė kalbėti. Manau, šioje beviltiškoje situacijoje reikia pradėti nuo paprasčiausių dalykų – pvz., iš baudžiamojo ir administracinio kodekso išbraukti pinigines baudas, jas pakeičiant įkalinimu ir viešaisiais darbais, per visokius TV šou dalinti ne pinigus, o pagyrimus ir pan.
5. Išplėsta viešoji erdvė. Privati nuosavybė, cituojant garsiąją Pierre‘o Josepho Proudhono frazę, yra tik vagystės forma. Dabar Lietuvoje kur tik neženk, ten privati žemė, kur tik nemy..., ten privatus ežeras. Suprantu, kad žemė ir ežeras gali būti privati Dievo nuosavybė, tik ne valstybės ar, juo labiau, žmogaus...
Taigi tokie pradiniai, nekonkretūs ir, žiūrint iš šių dienų perspektyvos, gana utopiniai mano samprotavimai. Kita vertus, visi konkretūs darbai prasideda nuo idėjos ir utopijos. Kas, jei ne mes, chaoso avatarai, ant savo pečių laikys utopijos žemę?
