Vieną įspūdingiausių muzikinių dramų mūsų scenoje įkūnija režisierius Eimuntas Nekrošius, kurio simbolių kupina spektaklių vizija šioje operoje dera kaip niekur kitur. Kartu su juo tradiciškai dirba scenografas Marius Nekrošius, kostiumus kuria režisieriaus žmona Nadežda Gultiajeva. Pastatymo muzikinis vadovas ir dirigentas Jacekas Kaspszykas pažįstamas Lietuvos operos publikai nuo R. Strausso „Salomėjos“ pastatymo.
Ne vien „Valkirijos“ muzika pirmą kartą skambės Lietuvos operos scenoje, bet ir specialiais instrumentais – Wagnerio tūbomis, kurias šioje partitūroje naudoja R. Wagneris, Lietuvoje bus grojama pirmą kartą. Šiuos instrumentus teatras specialiai atsigabeno net iš Vokietijos!
„Valkirija“ - monumentali muzikinė drama, garsiosios R. Wagnerio operų tetralogijos „Nybelungo žiedas“ dalis. Ši tetralogija, ambicingiausias kūrinys operos istorijoje, pareikalavo iš kompozitoriaus net 26 metų darbo! Wagnerio asmenybė ir jo muzika iki šiol provokuoja visus, kas susidomi jo kūryba. Juk truputį pamėgti Wagnerio nepavyks: jūs arba pasinersite į jo begalinių melodijų, siautulingų varinių pučiamųjų, meilės, atgailos ir kosminės logikos pasaulį, arba liksite jam abejingi, o galbūt net priešiški. Viską lems valkirijų skrydis Lietuvos operoje.
Eimuntas Nekrošius apie operą
Režisierius Eimuntas Nekrošius savąją legendą Lietuvos (ir ne tik!) dramos teatre jau sukūrė. Pastaraisiais metais publika domisi ir jo operų pastatymais, pagaliau E. Nekrošiaus statomos operos premjera nudžiugins ir Lietuvos žiūrovus. Ne jis pirmas iš dramos ateina į operą, šiajai suteikdamas įvairių naujų spalvų ir atspalvių, tačiau LNOBT E. Nekrošiaus repetuojamas R. Wagnerio „Valkirijos” pastatymas jau dabar vilioja scenoje atskleidžiama Nybelungo žiedo istorijos paslaptimi, „nekrošiškais” mito prasmių ieškojimais. Kiek artimi bus R. Wagnerio muzikos ir E. Nekrošiaus kūrinio vaizdiniai?
Valkirija - jau ketvirtoji režisieriaus statoma opera: G. Verdi opera „Makbetas“, pastatyta 2002 m. Italijoje, Florencijos teatre „Teatro del Maggio Musicale Fiorentino“, 2003 m. buvo taip pat pastatyta „Teatro Massimo di Palermo“ bei tais pačiais metais dar ir Maskvos didžiajame teatre. Italijos nacionalinė muzikos kritikų asociacija (Associazione Nazionale Critici Musicali) 25-ąją Abbiati premiją (Premia Abbiati) už geriausią muzikinį Italijos sezono spektaklį skyrė E. Nekrošiaus sukurtai M. Musorgskio operai „Borisas Godunovas“. Opera buvo pastatyta Florencijos „Teatro Comunale“ festivalio „Maggio Musicale Fiorentino“ užsakymu, jos premjera įvyko 2005 m. Prieštaringų vertinimų sulaukė L. Desiatnikovo opera „Rozentalio vaikai“, 2005 m. pastatyta Maskvos didžiajame teatre.
Nors pats režisierius vadina save „beraščiu žmogumi muzikoje“, visgi jo pastatytose operose daug kas pabrėžia ypatingą ryšį tarp muzikos ir scenos vyksmo. Štai ką įvairiuose interviu režisierius kalba apie operą:
Negaliu suprasti šiuolaikinių operų pastatymų – viskas sulaužyta ir iškraipyta. Nebelieka operos sakralumo. Opera – tai tradicija. Lyg tautos vertybių kodeksas. Nevalia sudarkyti tradicijos. Tradicinė opera turi daug žavesio. Žinoma, gyvename kitokiais laikais, todėl šiek tiek nuvalyti dulkes, nubraukti voratinklius reikia, tik labai atsargiai.
Pagrindinė operos režisieriaus užduotis – netrukdyti muzikos tėkmei. Sunkiausia – susilaikyti, neišsiplėsti, neprikrėsti kvailysčių. Svarbu išlaikyti santūrumą. Muzika savaime iškalbinga, režisierius tik suteikia jai vizualų vaizdą. Režisierius – muzikos vertėjas.
Muzikoje nesu raštingas žmogus. Ir kai kurių sąskambių ar tam tikrų orkestro arba solistų niuansų aš tiesiog nesuprantu. Na, nevisiškai suprantu, aišku. Tačiau protingas dirigentas ir atsako man, kad daryčiau savo darbą, ir tiek. Dirigentas nelenda į režisūrą. Jis tau niekada nepasakys, kad čia blogai. O aš nelendu į muziką.
Niekados nemaniau, kad opera yra emocijų kupinas žanras, bet patyriau, kad ji gali būti labai emocinga. Teatre nuolatos vertiesi kaip koks kūlverstukas, kad žiūrovai nuolat jaustų įtampą, kad sektų veiksmą, o operoje kartais iš tikrųjų nieko nereikia. Tiesiog tu palieki solistą, ir jis dainuodamas viską išreiškia. Įsitikinau, kad gražiausias instrumentas yra žmogaus balsas.
