Siekiant pažaboti korupciją, Seimo narių veikla, susijusi su finansais, yra gerokai apribota. Rinkimų metu gaunama parama ribojama, galioja griežti reikalavimai reklamą finansuoti iš specialios rinkiminės sąskaitos ir pan. Kiekvienas centas turi būti suskaičiuotas, tris kartus aprašytas ir įformintas dokumentuose.
Tačiau pasirodo, kad ne visos landos užkamšytos. Politikai gali turėti savo vardo fondus, kurių finansavimas nėra ribojamas, o kas juos finansuoja, skiria paramą – didžiulė paslaptis. Įstatymai neįpareigoja skelbti, kas jų geradariai ir pagalbininkai.
Tikrai labai smagu, kad daugelis politikų turi įkūrę savo paramos fondus. Tikiu, kad geram būriui Lietuvos gyventojų tie paramos fondai praskaidrina gyvenimą, kai prireikia neatidėliotinos pagalbos sustreikavus sveikatai, užgriuvus nelaimei, neatradus, kas padės įgyvendinti gerą, bet nepelningą idėją. Manau nėra nei vieno politiko, kuris nebūtų sulaukęs įvairių prašymų, kvietimų prisidėti prie akcijų, įvairių iniciatyvų ir kitokių veiklų. Kiekvienas prisidedame tiek, kiek galime, ieškome sprendimų, nes ne viską galima išspręsti registruojant teisės aktų pataisas.
Tačiau, sutikite, keistai atrodytų, jei kokį politikų fondą remtų valstybinės įmonės. Pafantazuokime. Apvalią sumelę politiko fondui skiria valstybinė ar savivaldybės įmonė, o jis prieš rinkimus ima ir dalija gautas lėšas į kairę ir į dešinę. Sutikime – skamba keistai... Arba politiko labdaros fondui nemenką paramą skiria privati bendrovė, o lėšos iš fondo... garuoja, garuoja ir išgaruoja. Jei toks garavimas bus nustatytas minėtu atveju, matyt, tie garai sukels nemažai nepatogumų. Bet tikėtina, kad ne visais atvejais „garavimas“ būna nustatomas. Įvertinus tokią situaciją, visiškai logiška atkreipti dėmesį į politikų įsteigtų fondų reglamentavimą. Manau, kad tokie fondai turėtų būti griežtai kontroliuojami, prižiūrimi mokestinių ir kitokių institucijų, fondai turėtų viešai pateikti detalias veiklos ataskaitas, kad nebūtų jokių galimybių abejoti fondo veiklos skaidrumu.
