Ar mes, Lietuvos piliečiai, savo valstybėje esame apsaugoti nuo valdžios ir teisėsaugos savivalės? Šis klausimas, sukakus lygiai dviems metams nuo prezidento R.Pakso nušalinimo dienos, šiandien yra aktualesnis negu kada nors anksčiau. T
ai savo metiniame pranešime pripažino ir Lietuvai jau beveik septynerius metus vadovaujantis V.Adamkus. Tačiau ar galėjo būti kitaip valstybėje, kurioje prezidentas, generalinis prokuroras ir STT vadovas turėjo pasitraukti iš pareigų, nes ėmėsi realių veiksmų, kad būtų atskleisti tamsūs politikų bei pareigūnų darbai.
Po žinomų Generalinės prokuratūros ir Aukščiausiojo Teismo sprendimų, kurie paneigė R.Paksui dirbtinai inkriminuotas kaltes, apkaltos farsas tapo dar akivaizdesnis. Tikėtina, jog tai patvirtins ir Europos žmogaus teisių teismas.
Šiandien jau ne paslaptis, kad vadinamąjį prezidentinį skandalą organizavo politikai, kurie pasijuto nesaugūs, kai valstybei ėmė vadovauti tvarkos ir teisingumo siekęs prezidentas. Vargu kam tada galėjo kilti mintis, kad prieš šalies prezidentą dirba slaptųjų tarnybų ir diplomatijos vadovai. Apie jų priklausomybę sovietų KGB rezervui tada iš aukštų politikų žinojo tik V.Adamkus ir A.Paulauskas, kurie iki šiol atkakliai gina ir globoja šiuos rezervistus.
Kai A.Paulauskas tapo laikinuoju prezidentu, vienas pirmųjų jo žingsnių buvo paskirti KGB rezervo atstovą A.Pocių Valstybės saugumo departamento vadovu. Kitas veiksmas – užtrenkti sovietų represinių struktūrų veiklą demaskuojančių archyvų duris.
Taigi R.Pakso nušalinimas buvo dėsningas. Sistema, prieš kurią jis sukilo, negalėjo susitaikyti su tuo, kad valstybei vadovautų prezidentas pareiškęs, jog už sunkius ekonominius nusikaltimus neturi būti taikoma senatis. Jo bandymas į politinius žaidimus įsivėlusį VSD vadovą M.Laurinkų pakeisti nepartiniu specialistu, pripažintu ir mūsų partnerių Vakaruose, sukėlė didžiulį nepasitenkinimą tų, kurie žinojo, kokią informaciją apie kai kuriuos veikėjus slepia gilūs saugumo stalčiai.
Pažvelgę į pastaruosius dvejus metus Lietuvą krečiančius įvykius suprasime, kodėl įvyko prezidento apkalta ir ką nuo visuomenės buvo bandoma nuslėpti.
“Abonento” skandalas atskleidė šiurpias aplinkybes Vilniaus mero A.Zuoko rinkimų istorijoje. Iškilę į viešumą parlamentarų pokalbiai su “Rubicon” vadovais parodė, kaip verslas gali įtakoti įstatymų priėmimą Seime, kurio vadovas A.Paulauskas tik dedasi dideliu kovotoju su korupcija. Ar galėjo šie veikėjai nenorėti nušalinti iš pareigų prezidento, kuris reikalavo skaidrumo versle ir politikoje?
Dar keletas pastabų KGB klausimu. Lietuva yra vienintelė ES ir NATO valstybė, kurios diplomatijai ir saugumo tarnybai vadovauja sovietų KGB rezervistai. Ar ne todėl kai kurie jų veiksmai apkaltos metu taip priminė KGB veiklos stilių ir metodus? Abu rezervistus A.Pocių ir A.Valionį į jų dabar užimamas pareigas atvedė A.Paulauskas, aukšto KGB pareigūno sūnus.
Skandalai dėl “Draugystės” viešbučio ir bendrovės “Alita” privatizavimo, naujos detalės EBSW byloje rodo, kad už apkaltą balsavusios Seimo daugumos lyderiai turėjo rimto pagrindo būgštauti dėl praeityje įvykdytų ekonominių nusikaltimų. Žinant tai, nesunku nuspėti, kodėl R.Pakso siūlymas atsisakyti senaties termino ekonominiams nusikaltimams nei tada, nei dabar nepasiekia Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkės.
Prezidentas V.Adamkaus kantriai tylėjo sužinojęs skandalingą faktą, kad jo namas yra įkeistas bankui. Keistai nuskambėjo valstybės vadovo pasisakymai ir išryškėjus patarėjų kotedžų Turniškėse istorijai. Apskritai stebint V.Adamkaus reakciją į valstybės gyvenimo faktus susidaro įspūdis, kad kiekvienais metais matai naujai išrinktą prezidentą, kuris menkai susigaudo, kas dedasi šalyje ar net jo kanceliarijoje.
Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie A.Paulauską, kaip atrodo, tik dabar sužinojusį apie padėtį jo vadovaujamo Seimo kanceliarijoje, kurioje privilegijos suteiktos net įtakingesnių klerkų šunims.
Konservatorių Vyriausybei vadovavęs R.Paksas šios partijos veikėjų nemalonę užsitraukė atsisakęs pasirašyti vergišką sutartį su V.Adamkaus proteguota JAV bendrove “Williams”. Neatsitiktinai vienas iš konservatorių statytinių M.Laurinkus, vadovavęs Valstybės saugumo departamentui, vėliau sukurpė saugumo pažymą, kuri ir davė toną prezidento R.Pakso apkaltos procesui.
Neabejoju, kad ateis laikas, kai bus atitinkamai įvertintas Konstitucinio Teismo pirmininko E.Kūrio vaidmuo nušalinant iš pareigų tautos išrinktą prezidentą. Tikiu, jog bus atskleisti ne tik motyvai, bet ir kai kurios šios asmenybės gyvenimo peripetijos, galėjusios tapti lemtingų sprendimų R.Pakso apkaltos byloje priežastimi.
Iš esmės be atgarsio liko skandalingas E.Kūrio susitikimas su vienu iš prezidento nušalinimo iniciatorių, Seimo pirmininko pavaduotoju G.Steponavičiumi lemiamo posėdžio išvakarėse. Nepaisydamas akivaizdžiai pažeistų etikos ir moralės normų E.Kūris nenusišalino, kaip buvo raginamas, nuo tolesnio dalyvavimo procese. Todėl profesoriaus V.Landsbergio klausimas, “kas gali paneigti…”, šiuo atveju skamba visiškai įtikinamai.
Ar ne todėl E.Kūris, pasirėmęs konstitucinėmis dvasiomis, siekia uždrausti R.Paksui iki gyvos galvos būti renkamam į aukštas valstybines pareigas, kad pats jau nesugeba nuslėpti ambicijų tapti prezidentu?
Kita vertus, net trečdalis Konstitucinio Teismo teisėjų yra buvę V.Adamkaus patarėjai. Dalis teisėjų, kurių kadencija baigsis netolimoje ateityje, laukia paskyrimo į kitas aukštas pareigas. Jų likimas priklausys nuo prezidento valios, todėl kyla dar vienas logiškas klausimas, ar toks teismas apskritai gali priimti objektyvų sprendimą?
Teisingumas toks, kokį pripažįsta Vakarų pasaulis, Lietuvoje nebus įmanomas, kol valdžioje liks tie, kurie sukūrė korupcinę, pusiau policinę valstybę. Pokyčių neįmanoma tikėtis be įsisąmoninto visuomenės noro jų siekti. Demokratinėje šalyje tą siekį piliečiai realizuoja rinkimuose. Teisingumas kaip ir gerovė yra vertybės, dėl kurių verta ir būtina kovoti. Vardan ateities.
Valentinas Mazuronis yra Seimo Liberalų demokratų frakcijos pirmininkas
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
