Prieš pat Naujuosius metus Konstitucinis Teismas paskelbė savo (nors dėl šito dar kyla abejonių) išvadas dėl Lietuvos Respublikos prezidento Rolando Pakso dekreto, išimties tvarka suteikusio pilietybę Jurijui Borisovui. Teismo sprendimą, be jokios abejonės, privalu gerbti. Jis yra galutinis ir neskundžiamas.
Tačiau aplinkybės, kuriomis minėtas sprendimas buvo priimtas, kelia nemažai klausimų. O diskutuoti apie vieną ar kitą sprendimą, net jeigu jį priėmė Konstitucinis Teismas, demokratinėje valstybėje nėra ir negali būti uždrausta.
Į akis pirmiausia krinta skubėjimas priimti šį sprendimą. Konstitucinio Teismo teisėjai iki šiol išsiskyrė santūrumu ir itin atsakingu požiūriu į savo darbą. Tačiau prezidento dekreto bylą jie svarstė žūtbūt siekdami baigti darbą iki Naujųjų metų. Žinoma, švęsti norėjosi ramia galva, tačiau galime neabejoti, kad ateityje šis teismas tikrai nedirbs po 12-14 valandų per parą, siekdamas greičiau priimti sprendimą, rūpimą žmonėms. Iš šalies atrodė, jog Konstitucinis Teismas skuba, kad suspėtų baigti darbą pagal anksčiau kažkieno nubraižytą grafiką. Ką gi, spėjo, bet tik privertė suabejoti paties sprendimo nepriklausomumu.
Kaip suabejoti privertė ir Konstitucinio Teismo pirmininko pasimatymas su Seimo nariu, ne kartą nedviprasmiškai parodžiusiu, kad bet kokia kaina sieks versti dabartinį prezidentą. Jau tada tapo aišku, kokia bus teismo išvada. Ir kaip žmogus gali nustoti klausęs - nejaugi sprendimas buvo suderintas vienoje Vilniaus kavinėje? Gal būtent ten buvo pradėti rašyti garsieji 73 Konstitucinio teismo puslapiai, paremti prielaidomis ir spėlionėmis? Žinoma, įrodyti, kad taip buvo, sunku. Bet juk patys teisėjai verčia kelti tokius klausimus.
Nežinia, ar Konstitucinis Teismas savo noru dalyvauja iš anksto suplanuotame žaidime. Nesinorėtų tuo tikėti. Gal juo tiesiog sumaniai ir gudriai naudojasi kiti. Bet jei net Konstitucinis Teismas gali virsti kažkieno įrankiu, tai apie kokią Nepriklausomą Lietuvą mes galime kalbėti? Apie kokią demokratiją diskutuoti? Ir kokiai Europos Sąjungos narystei ruoštis? Pirmadienį Konstitucinis Teismas, atsakydamas prezidentui, pareiškė, kad nesileis įpainiojamas į politines batalijas. Deja, vėlu - šis teismas jau įsipainiojo. Duok Dieve, kad tai būtų tik netyčinis ir vienkartinis veiksmas.
Ne tik Konstitucinio Teismo sprendimas čia yra toks svarbus. Svarbu jį matyti platesniame nesenų faktų ir įvykių kontekste: Valerijus Ivanovas, atsiųstas į prezidentą remiančių žmonių mitingą, bandymas judėjimui “Už prezidentą ir teisingą Lietuvą“ priklijuoti antivalstybinio judėjimo, etiketę, nuoseklus Liberalų demokratų partijos būstinių niokojimas. Pagaliau ant valstybės vadovo pilamas šmeižto ir dezinformacijos srautas, prasilenkiantis su bet kokia morale ir pagarba savo valstybei.
Tačiau dar daugiau klausimų kelia po skuboto Konstitucinio Teismo sprendimų sekę Valstybės saugumo departamento vadovų veiksmai, reikalaujantys nedelsiant deportuoti Jurijų Borisovą iš Lietuvos ir paskelbti jį nepageidaujamu asmeniu. Labai jau čia viskas sklandžiai sustyguota ir galvotrūkčiais forsuojama. Vėl tenka pasvarstyti - gal išties yra kažkoks grafikas, kurio laikosi net kelios Valstybės institucijos?
Ką blogo ir pavojingo Lietuvos valstybei padarė ar daro Jurijus Borisovas? Jeigu jis yra nusikaltėlis, kodėl vengiama tai įrodyti teisme? Prie ko čia paskelbimas persona non grata, remiantis tik emocine motyvacija ir asmeninėmis antipatijomis? Išties keista situacija. O jeigu J. Borisovas nėra nusikaltėlis, ar tai nėra Valstybės saugumo departamento vadovų ir jiems diriguojančių asmenų, beviltiškai prarandančių politinę įtaką, kerštas už tai, kad prezidento rinkimų metu buvo atvirai ir teisėtai remtas juos nugalėjęs kandidatas? Ar tai nėra politizuotas ir iš anksto suderintas Valstybinio saugumo departamento vadovų bandymas susidoroti su jiems ir jų politinių užsakovų sistemai neįtinkančiais žmonėmis?
Visa tai aiškiai parodo, kad politikai bei jų parankiniai, planavę ir organizavę bandymą nušalinti Lietuvos Respublikos prezidentą Rolandą Paksą, eilinį kartą iš rankovės bando traukti rusų kortą ir ja kelti sąmyšį Valstybėje. Iš pradžių buvo bandymas susieti prezidentą su Rusijos nusikaltėliais. Kai šis absurdiškas planas nepavyko, buvo imtasi kitų veiksmų. Tai tik parodo, kad būtent Artūras Paulauskas, Mečys Laurinkus, Andrius Kubilius ir panašūs personažai patys šoka pagal valstybių, kenkiančių Lietuvai, dūdelę. Arba dar tiksliau, balalaiką. Pavojų kelią šių neatsakingų politikų, savo siaurus asmeninius interesus bei nemotyvuotas ambicijas iškėlusių anksčiau už Valstybę, siekis bet kokia kaina įvelti į nešvarius žaidimus solidžias teisines institucijas.
Minėtiems personažams nederėtų pamiršti, kad teisingumas yra vienas pamatinių laisvos valstybės principų ir jokiu būdu negalima leisti juo manipuliuoti, o dar baisiau - jį sunaikinti. Valstybei kenkianti mašina kol kas sukasi, tačiau net ir geriausiai suderinti mechanizmai galiausiai išsiderina. Neabejoju, kad šis mechanizmas užstrigs greitai ir nebetrukdys Lietuvai užbaigti sėkmingos integracijos į Europos Sąjungą bei NATO.
"Omni Laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
