Paklausius konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus pastarųjų dienų kalbų atrodo, jog didesnio opozicionieriaus ir pensininkų gynėjo Lietuvoje nuo paskutinio ledynų pajudėjimo nėra buvę.
Ir kaip jis šauniai „sudirbinėja“ ministrą pirmininką Gediminą Kirkilą bei visą socialdemokratų vykdytą politiką ir kaip jis aršiai gina pensininkus, visai Lietuvai prisiekinėdamas, be jų pensijų neatlyšti.
Tokio principingo ir nuoseklaus kovotojo prieš dabartinės valdžios savivalę bei jos nesiskaitymą su paprastais Lietuvos piliečiais mes seniai ir su didžiule viltimi laukėme.
Ir ėmėsi valdžios kaltintojo vaidmens ne koks nors naujasis Tautos gelbėtojas ar kitokio plauko populistas, o tikrasis valstybininkas, nuoseklus esminių vertybių gynėjas, solidusis politikas bei sistemos numylėtinis – Andrius Kubilius su visa konservatorių partija.
Čia jau kažkas naujo.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu.
Būtų nuostabu, jeigu nežinotum, kad būtent Andrius Kubilius su konservatorių partija buvo, aš manau, kad ir dabar yra, pagrindinis ir neatsiejamas tos pačios Gedimino Kirkilo vyriausybės bei valdančios daugumos, kurią jis pats neva taip aršiai „taršo“ ramstis ir neatskiriama sudėtinė dalis.
Būtų šaunu, jeigu suprastum, kodėl visą 2K politinio projekto laiką, kai konservatoriai su socialdemokratais dalinosi postus, kurių, beje, neatsisakė ir dabar, bei įtaką valdančioje daugumoje, Andrius Kubilius nei neužsiminė apie pensijų grąžinimą pensininkams ir visiškai nieko nepadarė, kad jos būtų pradėtos grąžinti realiai, nors galimybes turėjo didžiules.
Būtų džiugu, jeigu nežinotum, kaip aršiai tas pats Andrius Kubilius bei konservatorių partija gynė KGB rezervistus A. Valionį bei A. Pocių ir visiškai nebepuola jų dabar, nors Rasa Juknevičienė ir atsiprašė už neva padarytą klaidą.
Net ir Albino Januškos buvimas premjero Gedimino Kirkilo pagrindiniu patarėju, Andriui Kubiliui bei jo partijai nebuvo ir nėra priežastis nutraukti jau vėl nebeviešus, tačiau nei kiek ne mažiau aistringus tarpusavio santykius su socialdemokratais ir jų lyderiu Gediminu Kirkilu.
Gal kiek sunkoka prie žmonių vaizduoti tarsi oponuojančius bičiuliams socialdemokratams, bet juk ne pirmą kartą tenka prisimetinėti, kalbėti viena, o daryti visai kita.
Jeigu ir gina ką nors Andrius Kubilius nuoširdžiai, tai gina nepasiteisinusią ir bankrutavusią savo paties ir savo partijos pastarojo meto politiką, politinį projektą 2K. Politiką, kurios esminis bruožas yra dvigubi standartai, bet koks vertybinių principų atsisakymas bei ignoravimas vardan vienintelio tikslo – turėti valdžią bet kokiomis priemonėmis arba trintis kuo galima arčiau jos, kad ir socialdemokratų pašonėje.
Gina Andrius Kubilius politiką kurios esmė yra kuo daugiau purvo pilti ant kitų, kad pats atrodytum baltesnis, kuo garsiau šaukti bei kaltinti aplinkinius, kad lengviau būtų galima paslėpti savo išdavystes ir niekšybes.
Iki sekančių Seimo rinkimų dar šiek tiek daugiau nei metai laiko. Daugelis politikų per tą laiką dar pakeis savo kailį ar atsibus ir ims rūpintis Lietuvos piliečiais ar valstybės interesais.
Andrius Kubilius ir jo vadovaujama partija, atrodo, pirmauja šiose politinių chameleonų varžytuvėse. Varžytuvėse, kuriose akimirksniu užmirštama tai, kas buvo daroma paskutinius metus ir daroma bei šaukiama visai kas kita. Svarbu, kad atrodytų ir skambėtų gardžiai, bent iki rinkimų.
Visai nebeaišku darosi, kas gi yra tikrieji Lietuvos politiniai populistai ar naujieji, senieji, o gal konservatyvieji Tautos gelbėtojai.
Nors, gal kaip tik viskas senai ir labai aišku?
Ir vėl šaukia puodas, kad katilas juodas.
Valentinas Mazuronis yra frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ Seime seniūnas
