Įvykiai Lietuvoje keičiasi labai greitai. Praėjo Naujieji metai, greitai ateis Velykos, žiūrėk, ir vasara jau ne už kalnų.
Iš lėto ir vangiai švinksta „abonento“ ir jo globėjų finansavimo skandalas Vilniuje, metodiškai ir įnirtingai mėginama „atplauti“ Algirdo Mykolo Brazausko „Draugystės“ istoriją. Skalbėjais dirba net prokurorai.
Numarinta puiki idėja pastatyti paminklą prezidento Valdo Adamkaus šlepetėms Šiauliuose. Ir niekaip nerandamas paslaptingasis diplomas, tarsi jis būtų rašytas ant trapaus pergamento skiautelės Senojo Egipto laikais.
Tik vienas dalykas nekinta mūsų Tėvynėje. Tik vienas dalykas tvirtai ir didvyriškai pergyvena visus skandalus ir negandas. Tik vienas dalykas yra nemirtingas šiandieninėje Lietuvoje. Tai Jo Didenybė – dvigubi standartai.
Kai prezidentas Rolandas Paksas, kalbėdamasis su bičiuliais apie jų asmeninių akcijų dalijimąsi tarpusavyje, pasiūlė jiems nesipykti ir ieškoti būdų spręsti problemas tarpusavyje, tai buvo bandoma parodyti kaip didžiulį nusikaltimą, kaip neleistiną prezidento kišimąsi į privačių struktūrų veiklą, grėsmę valstybės Konstitucijai.
Tai prezidentas A. M. Brazauskas, skambinęs ministrui su nurodymu išbraukti valstybei priklausantį „Draugystės“ viešbutį iš laisvai privatizuojamų objektų sąrašo, vėliau perėmęs tą viešbutį savo Prezidentūros žinion ir dar vėliau tą patį viešbutį lengvatinėmis sąlygomis privatizavus prezidento A. M. Brazausko mylimai moteriai, vėliau tapusiai jo žmona, bandomas parodyti nekaltų aplinkybių sutapimo auka, neturinčia nieko bendra su privatizavimo istorija ar privačiais interesais.
Kai Lena Lolišvili, kurią pažinojo ir su kuria bendravo kone visi valstybės vadovai, pradedant Vytautu Landsbergiu ir baigiant A. M. Brazausku, vien dėl to, kad pažįsta prezidentą R. Paksą, padaroma juodosios magijos ir blogio simboliu, piktąja kerų ir būrėjų vadove.
Tai būrėjos ir ateities spėliotojos, kurios spėlioja taip, kaip reikia politiniam elitui, neišnyksta iš pagrindinių televizijos ekranų, skleisdamos padiktuotas ir surežisuotas politines pranašystes. Tai sklinda iš visų televizijų ekranų, taip neseniai ir taip uoliai puolusių tą pačią Leną Lolašvili. Tie patys laidų vedėjai rimtais veidais tai pateikia kaip galimą valstybės vystymosi versiją.
Kai prezidentas R. Paksas vien todėl, kad bandė dėstyti savo argumentus ir nuomonę dėl akivaizdžiai tendencingo (tai parodė vėlesnis Aukščiausiojo Teismo sprendimas) Konstitucinio Teismo sprendimo, buvo kalamas prie kryžiaus už neva nepagarbą Konstituciniam Teismui ir dėl to buvo kaltinamas pačios Konstitucijos pažeidimu.
Tai Europos Parlamento narys Aloyzas Sakalas, kuris viešai ir tiesiogiai apkaltino Aukščiausiąjį Teismą nekompetentingumu ir prastu teisės žinojimu, vien todėl, kad pastarasis drįso nepatvirtinti jo vadovaujamos komisijos išsigalvojimų ir tendencingų politinių sprendimų, bandomas daryti tiesos ir teisingumo ieškotoju, kuris kartu su buvusiu Konstitucinio Teismo teisėju Egidijumi Jarašiūnu vienareikšmiai bando pretenduoti į Tiesos monopolį Lietuvoje.
Į didžiulę jaučio odą neįmanoma surašyti visų akis badančių pavyzdžių, kurie akivaizdžiai liudija, kad Lietuvoje, pradedant aukščiausiomis institucijomis ir baigiant mažiausiu kaimu, yra dvi Tiesos, yra du požiūriai į Gėrį ir Blogį, Teisę ir Teisingumą. Viskas priklauso nuo to, kurioje pusėje stovi valdžia ar pinigai.
Akivaizdu, kad kol nebus sustabdyta ši klaiki dvigubų standartų ir vertinimų karuselė, kuri akivaizdžiai ir aiškiai yra persmelkusi mūsų valstybę, visas jos struktūras, tol niekas Lietuvoje negalės jaustis saugus ir ramus, tol vis daugiau jaunų žmonių nenorės gyventi tokioje valstybėje, tol valdžioje esantys ar turintys daug pinigų ir toliau tyčiosis iš visų Lietuvos žmonių. Tyčiosis iš visų mūsų.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
