Su "Lietuvos žinių" vyriausiąja redaktore Vale Čeplevičiūte - kaip ir su kitų dienraščių redaktoriais - aiškinomės, kokios svarbiausios problemos slegia lietuvišką žiniasklaidą. Kodėl dejuojame, kad neturime rimto laikraščio, tačiau neperkame tų, kurie siekia tokie būti? Esame veidmainiai?
Kaip vertinate lietuvišką žiniasklaidą?
Joje galima aptikti labai neprastų dalykų: žurnalistai ne tik surenka išsamią informaciją, bet ir įdomiai ją pateikia. Retsykiais pasitaiko dar nenususintos kalbos pavyzdžių. Deja, visuma labai susiniveliavusi - vienoda kalba (ar ją diktuoja žurnalistinės mados? ar taip mokoma universitete?), atsainiai renkama medžiaga, labai ryškus interesų diktatas. Profesionalas vos užmetęs akį mato, ar kolega iš tiesų sumedžiojo įdomų faktą ir iš jo padarė medžiagą, ar tik išmąstė situaciją, mėgindamas įtikti redakcijai. Dar blogesnis variantas, kai temą diktuoja pinigai, interesai: žurnalistas gauna užsakymą ir ta tema abejingai sulipdo straipsnį.
Kaip jūs manote, kodėl Lietuvoje neturime tokio analitinio dienraščio kaip "The New York Times"?
Galėtume klausti: ar tie dienraščiai, kuriuos turime, gali būti tokie, kuriuose skaitytojas ras ne tik informaciją apie vakarykštį įvykį, bet ir įvykių analizę? Beveik kiekvienas laikraštis daugiau ar mažiau stengiasi pateikti analitinių straipsnių bei komentarų, bet inteligentui "x" vis nepakanka. Man kyla įtarimas, kad šis teisuolis koketuoja ir gėrisi savo reiklumu. Juk "Atgimimas" jam siūlo analitinių straipsnių. Tačiau pažiūrėkime, koks yra "Atgimimo" skaitomumo reitingas, koks jo tiražas. Gal tiesiog neįtinka to laikraščio analizė, o gal iš tiesų skaitytojas nėra taip išsiilgęs analitikos, kaip mėgina pavaizduoti?
Tai jūs manote, kad visuomenei nereikia tokių laikraščių?
Iš dalies taip. Įtariu, kad šneka, jog visuomenei reikia padoraus, nebulvarinio laikraščio, yra koketavimas, nors labai norėčiau klysti. Skaitytojai mielai demonstruoja savo kilnius interesus, bet prie alaus mėsinėja kokį nors skandalingą bulvarinį straipsnį. Apie tokį straipsnį bus daug triukšmo, visi užsigeis jį perskaityti ir kitą dieną vėl pirks tą patį laikraštį, nes norės rasti ką nors panašaus.
Kodėl mūsų visuomenė neturi tikro skaitymo poreikio? Ar trūksta išsilavinimo?
Sakyti, kad visuomenė neturi tokio poreikio, būtų pernelyg žiauru. Veikiau šis poreikis mažėja. Negerą nuojautą lyg ir turėtų paneigti žvilgsnis į Knygų mugę - daug puikių knygų, skaitytojų, protingų akių, o širdis džiūgauja, kad vaikštai tarp savų, knygų rijikų. Bet Lietuvos masteliu tie lankytojų procentai nėra dideli. Galėtume paklausti ir bibliotekų vadovų, koks yra tas skaitymo poreikis. Kita vertus, Lietuvos pilietis yra taip nualintas savo problemų, kad neaišku, kiek jis dar turi jėgų krimsti didelį analitinį straipsnį. Tai labai priklauso nuo autoriaus talento skaniai parašyti tokį straipsnį: jeigu randi ir problemos nagrinėjimą, ir originalų požiūrį - sutiksi su juo ar ne, o vis tiek perskaitysi.
Gal mes neturime tokių intelektualų, kurie mokėtų įdomiai rašyti?
Vienetai. Šis deficitas susijęs su inteligentų atsakomybės ir tingumo problema. Vidinis poreikis (pareiga?) viešai prabilti apie visuomenės gyvenimą baigia nunykti. Išimtis - politikai ar pavieniai ekonomistai. Jie nuolatos transliuoja savo požiūrį. Ypač jeigu tai daryti kviečia televizija. Rašyti straipsnį sudėtingiau, kainuoja daugiau laiko ir pastangų. Teoriškai inteligentas jau palikdamas universiteto sienas turėtų sugebėti lengvai, laisvai kalbėti (ir rašyti) apie savo srities problemas. Deja. Praėjusį rudenį, kai tik atėjau dirbti į šį laikraštį, bendradarbiauti kvietė Kultūros kongreso dalyviai. Pasiūliau jiems spausdinti savo straipsnius laikraštyje. Iš Krescencijaus Stoškaus, kuris daug kalbėjo apie spaudos misiją ir moralę, išspaudžiau vieną straipsnį. Daugiau Kultūros kongreso intelektualų talkos nesulaukėme. Tai ne priekaištas, tik konstatuoju faktą ir beveik galiu nuspėti jų atsakymą, kodėl taip atsitiko.
Tai gal intelektualai neturi idėjų?
Manyčiau, kad idėjos jiems kyla skaitant ir vertinant laikraštį, žiūrint televizijos laidą. Jie elgiasi kaip priekabūs vartotojai, visada pasiruošę nustatyti, kuo žurnalistas nusidėjo.
"Verslo žinių" vyriausias redaktorius R. Barysas teigia, kad kokybiško laikraščio atsiradimas susijęs su Vakarų kapitalo atėjimu į Lietuvą (http://www.omni.lt/index.php?base/z_101829). Ar sutinkate su tokia mintimi?
Nemanau, kad be Vakarų kapitalo neišsiverstume. Būtų galima pamėginti ir su lietuvišku kapitalu. Nors gal tai būtų savižudžio eksperimentas. Tokių pavojingų norų mūsų redakcijoje esama. Priminsiu, kad "Lietuvos žinios" prasidėjo kaip bulvaras. Tuo metu tokio laikraščio niša buvo laisva, todėl ir būta avantiūrizmo jį daryti. Manyčiau, kad bulvarui reikia tam tikro pasirengimo, įžūlumo, storos odos ir piniginės. Lygiai kaip ir kokybiškam laikraščiui reikia atitinkamos žurnalistų komandos su tvirtu stuburu, finansinio pagrindo. Ir dar labai svarbu: suvokimo, kad rimtas - nereiškia nuobodus, bedantis. Kokybiškas laikraštis taip pat būtų naujovė mūsų rinkoje. Kitas dalykas - ar paklausi? Vakarų kapitalas gali sukurti naują laikraštį, bet ne jo skaitytoją.
"Lietuvos žinios" jau seniai nutolo nuo bulvaro, bet kai koks nors herojus įsižeidžia, būtinai apkaltina bulvariškumu. Tačiau su tuo gali susidurti ir rimtas laikraštis.
"Vakaro žinių" vyriausiasis redaktorius R. Celencevičius teigia, kad bulvarinis laikraštis yra vienas lengvesnių kelių, kaip padaryti biznį (http://www.omni.lt/index.php?base/z_1026780). Ar sutinkate su tokiu teiginiu?
Nevisiškai. Norint leisti tikrą bulvarinį leidinį irgi reikia daug investuoti. Aišku, galima daryti du originalius puslapius, o kitką be skrupulų nugvelbti iš svetimų laikraščių. Gal, sakykim, "Vakaro žinios" daromos mažiausiomis sąnaudomis, o Raimondas taip teigia, vertindamas savo skaitytojų poreikius, apie ką jau kalbėjome. Galime šaipytis ar piktintis, bet visame pasaulyje bulvariniai laikraščiai paklausa ir pelnu nesiskundžia. Čia buvęs kultūros tematikos žurnalistas teisus.
Buvo teigiama, kad per šiuos rinkimus kai kurių laikraščių puslapius užpildydavo ne žurnalistai, bet štabų darbuotojai. Ar tai normalu?
Žiniasklaida neišvengiamai yra biznis. Ir per rinkimus tai tampa svarbiausia - biznis atsistoja į pirmą vietą, karinga poza. Visas moralumas, apie kurį svaičiojama šiokią dieną, per rinkimus šiek tiek pasimiršta. Moralizuotojai irgi renkasi kairę ar dešinę.
Ar Lietuvoje vis daugės užsakomųjų straipsnių?
Bijau, kad daugės. Leidiniai įvairiausiais būdais kaunasi dėl reklamos (matomos ir nematomos) pinigų. Sunku įsivaizduoti, kad vien nuo leidinio savininko ar redaktoriaus padorumo priklausytų, kokia vieta laikraštyje bus skiriama rinkimams, politikų tribūnai.
Tačiau žiniasklaida ir toliau pasitikima...
Pasitikėjimas žiniasklaida neseniai jau buvo susvyravęs ir iš pirmos vietos nusmukęs į trečią. Tai vėlgi gali būti susiję su skaitymo poreikio mažėjimu. Žmogus vis labiau pasikliauja televizijos siūloma pramoga. Galbūt jam nebereikia spausdinto žodžio.
Kita vertus, ar visi užsakomieji straipsniai yra vienareikšmiškai blogas dalykas? Sakykim, straipsnis apie kariūnų ruošimo galimybes, išspausdintas kaip žinybos užsakymas, - tai geras dalykas ar blogas? Šiandieninės žurnalistikos problema: labai sunku išlikti švariam - šią prabangą sau leidžia vienetai. Nežinau, kiek tokių grynuolių, nenuėjusių į kompromisus, pavyktų rasti.
Kokį laikraštį leistumėte, jei turėtumėte daug milijonų litų ir visišką laisvę?
Žinau, kuriuos žurnalistus dar pakviesčiau ir kokią laisvę jiems garantuočiau. Leidinio, redakcijos galimybes dažniausiai lemia komanda. "Lietuvos žinios" storėtų, atsirastų daugiau žurnalistinių tyrimų, eksperimentų, nepaisytume jokių reklamos davėjų ašarų, dantų griežimo ar keršto. Būtų daugiau vietos socialinėms problemoms, kultūros tematika būtų įvairesnė. Gal kultūrai būtų atskiras priedas. Bet ir tai, ką dabar darome, manau, jau mažas žingsnis ton pusėn.
Prieš keletą metų man jau siūlė imtis naujo kokybiško laikraščio leidybos, žadėjo, kad atsiras finansuotojų. Buvo žmonių, labai nepatenkintų Lietuvos spaudos situacija. Tąkart atsakiau, jog esu realistė ir įsivaizduoju, kad tam reikėtų nepaprastai didelių pinigų. Bet vis tiek buvo gražu, kad žmonės apie tai galvoja, ieško užsienio bankų, galinčių finansuoti. Tačiau žmogus, nedirbantis šio darbo, sunkiai įsivaizduoja, kas tai yra leisti laikraštį. Ypač šiais laikais. 1990-aisiais, idealistų metais, dar buvo galima startuoti su naujo tipo leidiniu, iš jo augti. Dabar tai nepalyginamai sunkiau. Pernai buvo projektas atgaivinti berods "Gimtąjį kraštą". Iniciatoriai neišleido nė vieno numerio. Ir dabar man kiek neramu dėl gerų mūsų komandos ketinimų - kad, nuvairavę "Lietuvos žinias" į priešingą pusę nuo bulvaro, neliktume nesuprasti.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
