Prieš kelis dešimtmečius susikibę rankomis Baltijos kelyje dar dorai negalvojome apie savo valdžią. Tuomet mąstėme, kad nereikia svetimos.
Pernelyg nesismulkinome. Prišaukėme Rusijai didžiausią XX am. geopolitinę nelaimę ir su svetima valdžia susitvarkėme.Viena bėda baigėsi.
Demokratiniai valstybės valdymo principai – jokia naujiena. Teisinės valstybės pagrindų lietuvių taip pat nereikėjo mokyti. Mūsų valstybinio valdymo sistema suformuota sniego lavinos principu, greitai, be atodairos į žmonių nuomonę.
Maža to. Lietuvius užėmę išgyvenimu ekonomikos ir finansinių piramidžių Lietuvoje griuvimo sąlygomis, politikai keldami save virš visuomenės dirbo viršvalandžius.
Šiandien valstybinių interesų aikštėje žaidžia vien politikai ir jų statytiniai. Visuomenei kamuolį į aikštę leidžiama tik įmesti... vieną kartą per keturis metus. Žaidimą visuomenė stebėti gali. Pritarti leidžiama.
O visuomenei nerimaujant, siunčiama guminių kulkų prie Seimo arba 240 policininkų į Garliavą. Pagal reiškiamo nepasitenkinimo vietą ir poreikius.
Apie Lietuvos politinių partijų ir atskirų politikų veiklos objektyvią kontrolę kalbėti nėra prasmės. Nes tokios kontrolės nėra. Sąmoningai nekalbu apie Seimo etikos, VTEK ar panašias komisijas. Šiuo atveju valdžia kontroliuoja save pačią.
Vienintelę objektyvią ir valstybei taip reikalingą politinės veiklos kontrolę gali vykdyti tik visuomenė.
Politikai tą žino ir puikiai saugosi. Lietuvoje politiniu lygiu nekeliama visuomeninė politinės veiklos kontrolės problema.
Politikai patys sprendžia leisti visuomenei spręsti svarbiausius valstybės klausimus ar ne.
Referendumai Lietuvoje įvyksta tik Seimui nubalsavus. Seimo nario atšaukimo rinkėjų iniciatyva mechanizmo nėra. Seime dėl to net nediskutuojama.
Nesprendžiama ir pati didžiausia Lietuvos politinės sistemos yda – visuomeninių organizacijų silpnumas.
Organizuočiausia visuomenės dalis – profsąjungos susiskaldžiusios ir remiamos iš biudžeto. Apie visuomeninių organizacijų pajėgumą kalbėti vis dar anksti. Pavadinimų ir organizacijų vadovų kol kas daugiau nei narių.
Situaciją kiek gelbėja tam tikros politinės veiklos kultūros nusistovėjimas ir Prezidentės kontroliuojamos STT veikla. Pirmu atveju, Seime nebelieka karalių, antru – nesaugiai pasijuto vietos politikos feodalai – daugėlos.
Tuo apsiribojama, o dalyvavusiems rinkimuose žmonėms padėkojama ir atsisveikinama iki kito karto.
Tėvynės jausmas yra tikras, kaip ir visi kiti: pyktis, džiaugsmas, meilė.
Lietuvoje nėra pajautos, kad visuomenės žodis valstybei lemiamas.
Šio stipraus jausmo genami lietuviai palieka Tėvynę.
Audriau Butkevičiau, ne dėl psichologinių problemų! Eligijau Masiuli, ir ne dėl ekonominių priežasčių!
Žmonės palieka šalį, nes savo Tėvynėje ne jie sprendžia kaip gyventi.
