Žmogaus sveikata yra viena iš tų vertybių, kurias valstybė konstituciškai įsipareigojo saugoti. Jau kelinti metai iš eilės tenka išgirsti, kad baigėsi numatytos lėšos ligonių kasose ir kad pacientai negaus tam tikrų medicininių paslaugų, pavyzdžiui – reabilitacinio gydymo. Šiemet šis klausimas jau persikėlė į Seimo antikorupcijos komisiją, mat keliems smalsiems Seimo nariams kilo esminis klausimas, kaip gyvajam satyros klasikui Michailui Žvaneckiui, panorusiam tanko pagalba išsiaiškinti, kaip ten reikalai su maisto produktais ar kitais „deficitais“ – jų yra ar jų nėra? Portalas „ekspertai.eu“ neseniai paskelbė Seimo antikorupcijos komisijos posėdžio, kuris įvyko lapkričio 12 dieną vaizdo įrašą (http://www.ekspertai.eu/klausimu-po-antikorupcines-komisijos-posedzio-kyla-daugiaunegu-ju-buvo-iki-jo/).
Posėdyje dalyvavusi Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė turbūt nurungė ir patį Michailą Žvaneckį, pareikšdama, kad „vaikams dėl reabilitacijos niekada neatsakoma, atsakoma jų tėvams dėl vaiko tada, kada poliklinika netvarkingai naudoja savo lėšas, kada yra išnaudojusi jai nustatytą lėšų kvotą....“ (kalba netaisyta – aut.past.). Toliau minėtame posėdyje ministrė vis kaltino poliklinikas „nevadybiškumu“ planuojant lėšas ir net korupcija! Ten pat kalbėjęs Ligonių kasų vadovas pasigyrė, kad prieš keletą metų Ligonių kasose įvedus elektroninę sistemą, kai gydytojai tiesiogiai prisijungę prie sistemos siunčia pacientus reabilitacijai, buvo užkirstas kelias galimai korupcijai.
Beje, posėdyje dalyvavęs Seimo narys E.Šablinskas į šį Ligonių kasų „pasiekimą“ pažiūrėjo kiek kitu kampu. Pagal jį tokia elektroninė sistema tarp gydytojo reabilitologo ir ligonių kasų apsaugo pastarąsias nuo galimų ligonių skundų negavus reabilitacinio gydymo, nes gydytojas pacientui oficialaus Ligonių kasų atsisakymo nepateikia, tad ir skųstis nebebūna kam ir dėl ko, sutikime – logikos tokiuose pastebėjimuose yra. Kai posėdyje dalyvavę Seimo nariai A.Bilotaitė ir V.Gailius Ministrės bei ligonių kasų vadovų paprašė konkrečiai nurodyti neūkiškai besitvarkančias poliklinikas ir ligonines, jokio konkretaus atsakymo nesulaukė. Tačiau Ligonių kasų vadovai nutylėjo vieną svarbų faktą, kad Ligonių kasos sanatorijoms ir ligoninėms už pacientų gydymą sumoka pagal nustatytus koeficientus (suaugusiems – koef. 91, vaikams – 93).
Tai reiškia, kad Teritorinė ligonių kasa gydymo įstaigai už 100 litų kainavusį vaiko gydymą sumokės ne visą šimtą, o 93 litus. Pagal tokią ekonominę „logiką“ norėtų kiekvienas gyventi – perki prekių už 500 litų, bet MAXIMAI pasakai, kad apmokėsi pagal nustatytą koeficientą „91“. Kelis kartus įdėmiai perklausiau posėdžio įrašą ir vieną dalyką aiškiai supratau, kad postringavimai apie korupciją ir neūkiškumą ligoninėse yra Sveikatos apsaugos ministerijai ir ypač Ligonių kasoms patogi pozicija.
Jei jau kalbėti apie ūkiškumą/neūkiškumą, tai sveikatos apsaugoje tokia samprata yra tiesiog ciniška ir antihumaniška, nes niekas negali pasakyti ir prognozuoti, juolab pačios gydymo įstaigos, koks reabilitacijos poreikis bus šiais ar kitais metais, kiek bus, tarkime neurologinių, o kiek pooperacinių pacientų. Kita vertus - ne paslaptis, kad pačios ligonių kasos suvalgo nemenką biudžeto dalį. Vienas pažįstamas ligoninės vadovas patvirtino faktą, kad pradėjus veikti Ligonių kasoms sulig pirma Ligonių kasų darbo diena nuo vieno paciento lovadienio kainos apie 2 litus atitekdavo būtent Ligonių kasoms, kitaip tariant lovadienio kaina buvo perskirstyta paciento sąskaita Ligonių kasų naudai. Sveikatos apsaugos ministrės samprotavimai apie „neūkiškas“ ligonines yra ydingi teisiniu-politiniu požiūriu, nes pagrindinė ir svarbiausia gydymo įstaigos funkcija yra žmonių gydymas. Nėra jokios logikos gydymo įstaigoms dar primesti ir joms nebūdingas pinigų skirstymo funkcijas ar versti jų vadovus sukti smegenines apie tai, iš kur paimti pinigų padengti mistiškuosius Ligonių kasų neprimokėtus koeficientus.
Toks Sveikatos ministerijos ir Ligonių kasų elgesys yra tiesiog nesąžiningas. Iš to atsiranda poliklinikų pacientams ir visokie mokesčiai mokestėliai už įvairius popierius ir pažymas. Klausydamas komisijos posėdžio įrašo, prisiminiau neseną, A.Kubiliaus vyriausybės laikų istoriją, kai Valstybės kontrolė Valstybinės ligonių kasos banko sąskaitoje aptiko „užspaustus“ ir laikomus ne pagal paskirtį apie 700 milijonų litų. Pensininkų pensijas nurėžusi Vyriausybė krizinėje euforijoje tąsyk džiūgavo „sutaupytomis“ lėšomis (klausimas – kieno sąskaita?) O juk už tokią sumą padoriai ir palūkanų prilašėjo, tik neteko girdėti, kad Ligonių kasos už tas palūkanas, pavyzdžiui, kokią įrangą vaikučių gydymui būtų nupirkusi. Tragedija ta, kad šis skandalas taip ir nugrimzdo kažkur žiniasklaidos failuose ir atsakingų valdininkų stalčiuose, o juk normalioje Valstybėje, kur efektyviai veikia normali teisėsauga, už tokius „taupymus“ ne vieno ligonių kasų vadovo karjera būtų pasibaigusi gal ir Lukiškėse.
Beje, daugelis gydymo įstaigų susiduria su grėsminga savo egzistencijai situacija. Mat daugelis jų, ypač sostinėje, yra vaizdingose teritorijose, kurios yra patrauklios nekilnojamo turto vystytojams. Todėl į šias teritorijas ir tuo pačiu gydymo įstaigas driekiasi politikų bei verslo aštuonkojo čiuptuvai. Pavyzdžių – daugiau nei apstu. Štai Vilniuje jau keleri metai vyksta Savivaldybės žinioje esančių gydymo įstaigų pertvarka, naikinimai ir sujungimai, kurie miestiečiams neduoda ramybės. Buvusią Sapiegų ligoninę (dabar perkrikštytą į Šv.Roko) karštligiškai skubama iškelti iš vaizdingojo parko, mat čia gimsta įstabus verslo projektas, nors naujos patalpos Klinikų gatvėje ligoninei dar nesuremontuotos.
Čiuptuvai driekiasi ir į Vilniaus universitetinę Antakalnio ligoninę, taip pat išsidėsčiusią vaizdingame parke palei Neries upę. Tik va rūpestis Merui, kur padėti per 20 tūkst. čia nuolat besigydančių ambulatorinių pacientų? Kitas pavyzdys – palei dvasingąjį Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelią besidriekianti sanatorija „Pušyno kelias“. Dar neseniai sanatorija priklausė SODRAI ir buvo kalbama apie būtinybę keisti sanatorijos teisinę formą iš UAB į VšĮ, nes tokio statuso įstaigą lengviau valdyti, labiau užtikrinamas VšĮ statuso įstaigos veiklos skaidrumas, ji geriau apsaugota nuo tyčinio bankroto, tuo pačiu geriau būtų apsaugotos ir pacientų teisės, tačiau SODRA kaip institucija teisiškai tokios procedūros atlikti negalėjo, todėl sanatorija su šia mintimi buvo perduota Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos žinion. Kaip žinia, ministerijai vadovauja Darbo partijos deleguota ministrė. Tačiau reikalai nepajudėjo, klausimas akivaizdžiai vilkinamas, gal tai tik sutapimas, tačiau kas galėtų paneigti, kad godūs nekilnojamo turto vystytojai ir į „Pušyno kelią“ netiesia savo čiuptuvų, juolab, kad Vilniaus mieste plėtros klausimus kuruoja taip pat Darbo partijos deleguotas vicemeras Jonas Pinskus.
Grįžtant prie minėto Seimo antikorupcijos komisijos posėdžio, susidariau tvirtą nuomonę, kad Valstybinių ligonių kasų sistema mūsuose nepasiteisino, gydymo paslaugų kokybė nuo šios sistemos atsiradimo iš esmės nepagerėjo, tik atsirado tarpininkas, skirstantis pinigus ir dalį jų tiesiog pravalgantis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokesčio surinkimą administruoja SODRA, kuri yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos žinioje.
Tad turime klasikinę absurdo situaciją: devynios auklės – vaikas be galvos. Man bent visiškai akivaizdu, kad valstybės valdžia, privalėdama vykdyti savo konstitucines pareigas sveikatos apsaugos srityje, per 25 valstybės gyvavimo metus neturi nuoseklios ir sisteminės politikos, o tai reiškia, kad valdžia šiuo klausimu savo konstitucinės pareigos nevykdo arba ją vykdo netinkamai, tuo pačiu nevykdo ir iš LR Konstitucijos 5 str. kylančio imperatyvo: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“. (Bus tęsinys)
Tomas Bakučionis (teisininkas).
